16 valandų su savo pagrobėju praleidęs žinomas Lietuvos aktorius papasakojo, kaip viskas vyko: aš tapau jo savotišku pagalbininku

Žmonių grobimus studijuojantys specialistai teigia, kad visame pasaulyje egzistuoja 4 tipiškos įkaitų grobimo priežastys: politinės arba religinės, finansinės – siekiant išpirkos, trumpalaikės naudos ir buitinės – per šeimos konfliktus. Lengviausia priežastis tokiais atvejais, kai pagrobėjai tiesiog nori uždirbti pinigų. Esą tokiu atveju ir užpuolikai, ir įkaito atstovai suvokia, kad visiems bus geriau, jeigu įkaitas liks gyvas.

Pasidomėjus, ar dažnai pasireiškia vadinamasis Stokholmo sindromas – reiškinys, kai pagrobimo metu įkaitai nejučiomis ima jausti pagarbą, netgi meilę savo pagrobėjams, labiausiai patyrę specialistai atsako, kad toks ypač sudėtingas reiškinys įmanomas tik tuomet, kai identiški pagrobėjo ir aukos psichologiniai sutrikimai.

Garsiausia įkaitų drama

Bene plačiausiai nušviesta ir sudėtingiausia įkaitų išlaisvinimo drama įvyko beveik prieš du dešimtmečius – 2001 metų spalio 8-ąją Panevėžyje. Tąkart įkaitų dramą išgyvenęs, šiandien neblogai žinomas teatro, kino aktorius, kartkartėmis besifilmuojantis lietuviškuose serialuose, režisierius bei Panevėžio J. Miltinio dramos teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus – bemaž vienintelis iš buvusių įkaitų, kuris noriai sutiko pasipasakoti apie tai, kas išties dėjosi per tą beveik 16 valandų trukmės pagrobimo istoriją.

Ankstyvas 2001 metų spalio 8-osios rytas Panevėžyje, Ramygalos gatvėje, buvo niekuo neišsiskiriantis iš kitų dienų rudens. Kaip įprasta, vaikai eilinį rytą skubėjo į mokyklą. Tarp jų – ir tuomet 13-metis A. Špilevojus. Tomis dienomis spauda ir televizijos žinių laidos skelbė, kad visos Lietuvos policija ieško ypatingai pavojingų, ginkluotų žudikų ir plėšikų dueto – 31 metų Romo Zamolskio bei 26-erių Virginijaus Savickio. Tuometinė žiniasklaida skelbė, kad abu vyrai buvo pabėgę iš Žiegždrių (Kauno r.) psichiatrijos ligoninės.