Pasak TVF, garsioji Vokietijos Kurzarbeitergeld programa, kuria vyriausybė teikia išmokas darbuotojams, dirbantiems sutrumpintą darbo valandų skaičių – tai siektinas paramos pavyzdys. Jį mėgdžiojo daugelis Europos šalių vyriausybių, siekiančių apsaugoti darbo vietas ir pajamas nuo sunkiausių Covid-19 karantino pasekmių. Vokietijoje kovo mėnesį sušvelninus kriterijus ir praplėtus schemą, kad ši apimtų beveik 7 mln. darbuotojų, bedarbių skaičius pasiekė tik 600 000, o vartojimo išlaidos išliko aukštos.
Neįtikėtinai dosnų Angelos Merkel vyriausybės sukurtą paramos paketą, kuriame taip pat numatyta teikti laikinąsias paskolas įmonėms bei trumpam atsisakyti fiskalinių taisyklių, kad būtų galima skirti lėšų skatinamosioms priemonėms, parėmė ir Vokietijos ekonominės organizacijos. Dėl jo Vokietijos ekonomika atsigauna kur kas greičiau negu kitų Europos šalių. Tačiau dėl dviejų neseniai priimtų sprendimų imama nesutarti. Pirmasis sprendimas – pratęsti Kurzarbeitergeld programos išmokas iki 24 mėnesių. Antrasis – pratęsti moratoriumą griežtai Vokietijos taisyklei, kad didžiules skolas turinčios įmonės privalo skelbti bankrotą.
Kai kas baiminasi, kad tokios plačios priemonės paskatins atsirasti daugybę „įmonių zombių“, gyvenančių tik iš nuolat teikiamos valstybės pašalpos ir trukdančių perkelti kapitalą ir darbo jėgą į produktyvesnes sritis. „Kurzarbeitergeld gali pririšti darbininkus prie ateities neturinčių įmonių“, – rugsėjo 2 d. perspėjo Bundesbanko vadovas Jensas Weidmannas. „Deutsche Bank“ generalinis direktorius Christianas Sewingas įspėjo, kad tapti zombe gresia vienai iš šešių Vokietijos įmonių. Šią savaitę panašių komentarų pateikė ir EBPO.
Tačiau iš tiesų kyla du pavojai. Vienas – kad valstybė rems įmones, kurios sunkumų būtų patyrusios ir be pandemijos. Pasak Ifo instituto Miunchene ekonomisto Andreas Peichlo, sprendimas pratęsti Kurzarbeitergeld programą nebuvo iš esmės klaidingas, tačiau priimtas per anksti. Jis pats būtų rekomendavęs keisti mokesčių taisykles, kad įmonės galėtų kompensuoti dabartinius nuostolius prieš pandemiją gautu pelnu (finansų ministras Olafas Scholzas teigia, kad baimė, jog atsiras daugybė įmonių zombių, tėra „sausa vadovėliais paremta spėlionė“).
Antrasis kylantis pavojus – kad Covid-19 pakeis ekonominę šalies struktūrą. Jei vartotojų įpročiai pasikeis ilgam, prieš pandemiją klestėjusi, o dabar valstybės išmokų palaikoma kelionių agentūra ar muzikos įmonė sunkumų patirs ir toliau. Tačiau kol kas tai nuspėti dar per anksti.
Su tuo susijusi ir kita problema – kad valstybės parama gali paskatinti kai kurias įmones (ypač neproporcingai vyriausybės pagalba pasikliovusią šaliai itin svarbią automobilių pramonę) atidėti sudėtingus sprendimus dėl savo verslo modelio. Pasak draudimo įmonės „Allianz“ vyriausiojo ekonomisto Ludovico Subrano, Vokietija iš kitų turtingų šalių išsiskiria tuo, kad dėmesį skyrė tik trumpalaikėms krizės suvaldymo priemonėms, o ne ilgalaikėms ekonomikai atsigauti skirtoms priemonėms, pavyzdžiui, mokymams, mokesčių reformoms arba investicijoms. Didelę kapitalizaciją turinčioms Vokietijos įmonėms tapti zombėmis turbūt kyla mažesnis pavojus negu panašioms įmonėms kitose Europos šalyse. Tačiau kol kas jos dar gerai nežino, ko laukti ateityje.
Iš dalies taip yra dėl to, kad kitais metais po šešiolikos metų poste pasitrauks Angela Merkel. Net ir prieš pandemiją kai kurie ekonomistai buvo pradėję priešintis Vokietijos žemo deficito ir mažų investicijų dogmoms, ypač dabar sustabdytai „skolinimosi stabdžių“ taisyklei, neleidusiai skolintis per daug. A. Merkel pakeisti kandidatuojantis O. Scholzas teigė, kad skolinimosi ribojimas turėtų būti grąžintas 2022 m., tačiau kiti Socialdemokratų partijos nariai prieštarauja. Žaliųjų partija, kuri greičiausiai taip pat pateks į naująją vyriausybę, bandys pasinaudoti netikėtu valstybės palankumu aktyvizmui ir skatins daryti ilgalaikes viešąsias investicijas. O kad ir kas rinkimuose vadovaus A. Merkel konservatoriams, greičiausiai reikalaus grįžti prie fiskalinio santūrumo ir mažesnės vyriausybės galios. Trumpalaikės Vokietijos priemonės gali turėti ilgalaikių pasekmių.