Turtingų šalių ekonomikas sudaro milijardai vartotojų ir milijonai savarankiškai sprendimus priimančių įmonių. Tačiau jas taip pat sudaro ir galingos ekonomiką valdyti bandančios viešosios institucijos, pavyzdžiui, centriniai bankai, kurie nustato pinigų politiką, ir vyriausybės, kurios nusprendžia, kiek išleisti ir kiek pasiskolinti. Pastaruosius 30 ar daugiau metų šios institucijos laikėsi seniai nustatytų taisyklių. Vyriausybės norėdavo, kad klestinti darbo rinka laimėtų jiems daugiau balsų, tačiau ekonomikai pernelyg užkaitus galėdavo didėti infliacija.
Todėl prisiminus seną buvusio Federalinio rezervo vadovo William McChesney Martin pokštą galima pasakyti, kad valstybėms nepriklausomi centriniai bankai reikalingi tam, kad vakarėliui įsibėgėjus išneštų punšo dubenį. Galima sakyti, jog taip pasidalijami darbai – politikai dėmesį skiria ilgalaikėms valstybės perspektyvoms ir milijardui kitų prioritetų, o technokratams tenka sudėtinga užduotis tramdyti verslo ciklus.
Tačiau ši tvarka griūna. Pasak mūsų specialiojo tyrimo rezultatų, sąsajos tarp žemesnio nedarbo ir aukštesnės infliacijos nebėra. Daugumoje turtingųjų pasaulio šalių darbo rinka klesti, tačiau centrinių bankų infliacijos rodikliai mažesni negu tikimasi. Amerikoje nedarbo lygis mažiausias nuo 1969 m. – 3,5 proc., tačiau infliacija tesiekia 1,4 proc. Palūkanų normos tokios žemos, kad ištikus nuosmukiui centriniams bankams nebus kur trauktis.
Net dabar vis dar atsiranda bandančių didinti paklausą kiekybiniu palengvinimu, t. y., perkant obligacijas. Ši keista padėtis kažkada atrodė laikina, bet dabar tapo normali. Dėl to ekonominės politikos taisykles reikėtų perrašyti – ypač darbo pasidalijimą tarp centrinių bankų ir vyriausybių. Šis procesas jau dabar sunkus. O ateityje gali tapti ir pavojingas.
Naujoji ekonominės politikos era kilo iš 2007–2009 m. finansinės krizės. Norėdami išvengti nuosmukio, centriniai bankai ėmėsi trumpalaikių ir neįprastų priemonių, pavyzdžiui, kiekybinio lengvinimo. Tačiau nuo tada paaiškėjo, kad problemų priežastys slypi giliau. Sumažėjus nedarbui nebegalima tikėtis, kad infliacija pakils – iš dalies dėl to, kad visuomenė priprato tikėtis nedidelio kainų augimo, o iš dalies dėl to, kad tiekimo grandinės apima visą pasaulį, todėl kainos ne visada atspindi vietos darbo rinkos sąlygas.
Tuo pačiu dėl pernelyg didelių santaupų ir įmonių nenoro investuoti palūkanų normos sumažėjo. Pasaulio apetitas taupymui taip išaugo, kad daugiau kaip ketvirčio investicijų klasės obligacijų, iš viso vertų 15 trln. JAV dolerių, pajamingumas dabar neigiamas, o tai reiškia, kad jei skolintojai norės laikyti jas iki išpirkimo termino, turės mokėti.
Ekonomistams ir valstybės pareigūnams prisitaikyti kol kas sunku. 2012 m. pradžioje dauguma Federalinio rezervo pareigūnų manė, kad palūkanų normos Amerikoje nusistovės ties 4 proc. riba. Nors praėjo beveik aštuoneri metai, aukščiausios G7 šalių palūkanų normos tėra 1,75–2 proc. Prieš dešimtmetį beveik visi politikos kūrėjai ir investuotojai manė, kad centriniai bankai laikui bėgant panaikins kiekybinį lengvinimą parduodami obligacijas arba laikydami jas iki išpirkimo termino. Dabar atrodo, kad ši politika nesikeis.
Kartu sudėjus JAV, Euro zonos, Jungtinės Karalystės ir Japonijos balansus, jie siekia 35 proc. viso jų BVP. Europos centrinis bankas (ECB) taip nori padidinti infliaciją, kad vėl imasi kiekybinio lengvinimo. O Federaliniam rezervui kurį laiką balansą sumažinti pavyko, tačiau rugsėjį jo turtas vėl ėmė augti suteikus pinigų rinkoms likvidumo. Spalio 8 d. Federalinio rezervo pirmininkas Jerome Powell patvirtino, kad augimas tęsis.
Viena tokių pokyčių pasekmė akivaizdi. Kadangi centriniams bankams liko nedaug būdų stimuliuoti silpstančią ekonomiką, reikės atsigręžti į mokesčių mažinimą ir viešąsias išlaidas. Kadangi palūkanų normos labai žemos ar net neigiamos, didelės valdžios sektoriaus skolos lengviau pakeliamos, ypač jei skolinamasi ilgalaikėms augimą skatinančioms investicijoms, pavyzdžiui, infrastruktūrai. Tačiau pastaruoju metu fiskalinė politika nepastovi, o kartais ir žalinga. Vokietijai savo senstančių kelių ir tiltų pataisyti nepavyko.
Maždaug 2010 m., kai ekonomika buvo silpna, Jungtinė Karalystė smarkiai mažino biudžeto išlaidas – taigi jos produktyvumas nuolatos lėtai auga iš dalies dėl viešųjų investicijų stokos. JAV deficitas didesnis nei įprasta, tačiau skolos skirtos mažinti mokesčius įmonėms ir turtingiausiems gyventojams, o ne taisyti kelius ar plėsti atsinaujinančių šaltinių energetikos tinklus.
Esamiems politikams nesiseka tinkamai panaudoti fiskalinės politikos, o tie, kas į postus tik pretenduoja, jau dairosi į centrinius bankus kaip į lengvai prieinamų lėšų šaltinį. „Šiuolaikinėje pinigų teorijoje“ (tarp JAV kairiųjų populiarėjančioje beprotiškoje teorijoje) teigiama, kad kol infliacija nedidelė, vyriausybės išlaidas didinti galima be jokių pasekmių – jei tik centrinis bankas tam neprieštarauja (o prezidento Donaldo Trumpo išpuoliai prieš Federalinį rezervą jau dabar jį silpnina). Tuo tarpu Jungtinės Karalystės opozicijos Leiboristų partija nori pasinaudoti Anglijos centriniu banku ir valdyti kreditą per investicijų valdybą, taip „susiejant“ kanclerio, verslo ministro ir Anglijos banko valdytojo vaidmenis.
O centriniai bankai taip pat ima brautis į vyriausybių teritoriją – fiskalinę politiką. Daugybė Japonijos centrinio banko obligacijų palaiko maždaug 240 proc. GDP sudarančią valstybės skolą. Euro zonoje kiekybinis palengvinimas ir žemos palūkanų normos padeda įsiskolinusių pietų valstybių biudžetams – dėl to šį mėnesį centrinį banką smarkiai sukritikavo žymūs šiaurės šalių ekonomistai ir buvę valstybės pareigūnai. Kadenciją baigiantis ECB prezidentas Mario Draghi viešai ragino euro zonoje įvesti fiskalines skatinamąsias priemones. Kai kurie ekonomistai mano, kad centriniai bankai patys turi turėti galią imtis fiskalinių priemonių.
Štai kur slypi pavojus norint sujungti fiskalinę ir pinigų politiką. Ne tik politikams kyla pagunda kištis į centrinių bankų valdymą, bet ir technokratai nori daryti sprendimus, teisėtai priklausančius politikų sričiai. Jei jie kontroliuos fiskalinę politiką, kiek lėšų turėtų skirti vargšams? Į ką turėtų investuoti? Kokia ekonomikos dalis turėtų priklausyti valstybei?
Nauji iššūkiai
Kilus nuosmukiui arba vyriausybė, arba centrinis bankas turėtų greitai įvesti galingas, bet ribotas fiskalines skatinamąsias priemones. Vienas metodas, kaip tai padaryti – sustiprinti vyriausybės automatiškas vyriausybės fiskalinio stabilizavimo priemones (pavyzdžiui, nedarbo draudimą), garantuojančias didesnius deficitus, jei ekonomika sulėtės.
Kitas galimas metodas – suteikti centriniams bankams fiskalinių priemonių, kuriomis nebandoma perskirstyti pinigų ir neraginama imti jų spausdinti (pavyzdžiui, susilpnėjus ekonomikai į kiekvieno suaugusio piliečio banko sąskaitą pervedant tą pačią sumą). Kiekvienas metodas turi savų trūkumų. Tačiau senasis susitarimas nebeveiksmingas. Ekonomiką valdančios institucijos turi prisitaikyti prie keisto naujo šiandienos pasaulio.