Kai kurie istorikai mano, kad Atėnų valdovas Periklis ieškojo būdo išprovokuoti Spartą kariauti, tad sankcijos padėjo jam pasiekti tikslą. Kiti teigia, kad sankcijomis norėta išvengti karo Megarą nubaudžiant be kariuomenės įsikišimo – tačiau to padaryti nepavyko.
Po dviejų su puse tūkstančio metų sankcijų kaip valstybės valdymo įrankio galia vis dar labai priklauso nuo to, kokia jų paskirtis. Tačiau nors jas naudojant ir rizikuojama nesulaukti norimų rezultatų, vyriausybės jų griebiasi vis dažniau – ir ne visada sėkmingai. Jos naudojamos prieš asmenis, institucijas ir valstybes kaip bausmė už įvairiausius nusižengimus – nuo finansinių apgavysčių ir narkotikų gabenimo iki branduolinių ginklų gamybos ir genocido.
Ilgai labiausiai pasaulyje sankcijomis pasikliovusi JAV pastaruoju metu jų griebiasi dar dažniau. Pasak advokatų kontoros „Gibson Dunn & Crutcher LLP“ pirmaisiais savo valdymo metais prezidentas Donaldas Trumpas asmenų ir subjektų, kuriems taikomos sankcijos, skaičių padidino beveik 1 tūkst. Nuo paskutiniųjų B. Obamos valdymo metų šis skaičius išaugo 30 proc., o nuo pirmųjų jo valdymo metų – net 300 proc. JAV iždo specialiai paskirtųjų piliečių ir blokuotų asmenų sąrašą dabar sudaro 1 300 smulkiu šriftu prirašytų puslapių.
Dažniau naudoti sankcijas – ne visada blogai. Neretai jos – natūralus JAV atsakas į sudėtingas strategines ir politines problemas. Visame pasaulyje JAV ir jos interesams pavojingus asmenis ir organizacijas sunku aptikti ir dar sunkiau sulaikyti. Jie gali pasislėpti skaitmeniniame rūke arba pasinaudoti JAV priešiškų valstybių apsauga.
Be to, JAV prezidentai savo pirmtakų naudotomis drąsesnėmis ir dinamiškesnėmis priemonėmis naudojasi atsargiau. Pavyzdžiui, valstybės taip pat gali naudotis diplomatinėmis priemonėmis, tačiau dažnai jų rezultatų reikia laukti per ilgai, o kai kurių šiuolaikinių problemų (pavyzdžiui, ne valstybių vykdomų kibernetinių atakų) išspręsti jos apskritai nepadeda.
Palyginus su diplomatinėmis priemonėmis sankcijos – galinga puolimo priemonė, be to, dažnai ir pateisinama. Jas panaudoti galima greitai ir be kraujo praliejimo, tad galima parodyti, kad prezidentas imasi veiksmų prieš galimus pavojus, tačiau nerizikuoja JAV piliečių gyvybėmis ar nuosavybe. Be to, tokios priemonės subtilesnės, nes jas galima naudoti prieš asmenis ar organizacijas, tačiau nenutraukti santykių su vyriausybėmis.
Tačiau ar jos veiksmingos? Kaip ir Megaros sankcijų atveju, tai priklauso nuo siekiamo tikslo. Empiriniai įrodymai atskleidžia, kad sankcijos valstybės režimo pakeisti nepadeda – Kubai ir Šiaurės Korėjai sankcijos taikomos jau dešimtis metų, tačiau jas valdantys diktatoriai ramiai mirė savo lovose ir sklandžiai perdavė galią kitai tironų kartai. Saddamo Husseino sankcijos taip pat neįveikė – tam prireikė karo.
Net tada, kai sankcijos skirtos pakeisti politinio režimo atstovų elgesį, rezultatų sulaukiama įvairių. Petersono tarptautinės ekonomikos instituto mokslininkai peržvelgė šimtus atvejų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios, kai valstybėms (bet ne asmenims ar organizacijoms) paskirtos sankcijos. Jų padaryta išvada – sankcijos norimų rezultatų pasiekti padeda retai. Priežasčių, kodėl taip nutinka, būna įvairių – kartais jos nepakankamai griežtos, kartais jos sukelia sąjungininkių nepasitenkinimą, kartais režimai sugeba izoliaciją paversti politiniu pranašumu arba gauna pagalbos iš kitų šaltinių.
Žinoma, diplomatija ir karas taip pat ne visada atneša norimus pokyčius. Be to, net jei sankcijos tikslo nepasiekia, galima teigti, kad jų neįvedus išvis būtų buvę dar blogiau. Ar įsivaizduojate, kiek žalos būtų galėję padaryti Castro ir Kim šeimų atstovai bei Sadamas Husseinas, jei jie būtų turėję laisvą prieigą prie tarptautinių rinkų ir ginklų?
Tinkamomis aplinkybėmis sankcijos gali būti labai veiksmingos. Buvęs JAV iždo departamento sekretoriaus pavaduotojas terorizmo ir finansinės žvalgybos klausimais (bei buvęs CŽV direktoriaus pavaduotojas) David S. Cohen teigia, kad sankcijos veiksmingiausios būna tada, kai atitinka tris reikalavimus – jomis siekiama aiškių ir įvykdomų politinių tikslų, jos naudojamos kartu su kitomis spaudimo priemonėmis (pavyzdžiui, diplomatija ir grasinimu, jog bus imamasis karinių veiksmų), ir kai prie jų prisideda kitos valstybės, kurios taip pat įveda savas sankcijas prieš numatytą asmenį, instituciją ar režimą.
2000 m. pirmajame dešimtmetyje Iranui taikytos sankcijos atitiko visus tris reikalavimus – JAV tikslą užkirsti kelią musulmoniškai valstybei pasigaminti branduolinių ginklų palaikė tiek Jungtinės Tautos, tiek Europos Sąjunga. Po ilgos izoliacijos ir skaudžių ekonominių problemų laikotarpio Iranas ėmė rimtai derėtis su JAV ir kitomis valstybėmis ir galų gale 2015 m. pasirašė susitarimą dėl branduolinės programos.
D. Cohen nurodomi reikalavimai reikalingi norint užtikrinti geriausias įmanomas sąlygas – tačiau kad sankcijos būtų veiksmingos, įvykdyti visus tris nebūtina. Pavyzdžiui, kad praeitais metais būtų išlaisvintas JAV pastorius Andrew Brunson, D. Trumpo administracijai nereikėjo kitų šalių paramos ar papildomų sankcijų prieš aukščiausius Turkijos pareigūnus. A. Bruston grįžus namo sankcijos buvo greitai nutrauktos.
Dėl vis didėjančio pasaulio politinių jėgų skaldymosi į liberalias ir neliberalias grupes pasiekti daugiašalius susitarimus dėl sankcijų darosi beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, Rusija ir Kinija greičiausiai neprisidės prie Vakarų demokratijų ketinimo įvesti daugiau sankcijų Sirijai. Tuo tarpu Europos Sąjungoje, kur tokie sprendimai priimami tik vienbalsiai, dešiniųjų pažiūrų atstovai ir populistai (pavyzdžiui, Vengrijos prezidentas Viktoras Orbanas) greičiausiai nepritars naujoms sankcijoms prieš Rusiją.
Dėl to galima pasidžiaugti JAV pasitikėjimu savo išskirtinumu – ir JAV jėga. Dėl to, kad jos ekonomika tokia didelė, o doleris naudojamas kaip pagrindinė pasaulio prekybos valiuta, JAV paskirtos sankcijos gali būti tokios pat veiksmingos, kaip ir daugiašalės sankcijos. Pavyzdžiui, pagalvokite apie JAV sankcijas Iranui, įvestas D. Trumpui praeitais metais nutraukus 2015‑ųjų susitarimą dėl branduolinės programos. Kitos susitarimą pasirašiusios šalys aiškiai pareiškė, kad jo laikysis ir toliau – dėl to Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė sugalvojo „specialios paskirties įmonę“, kad suteiktų įmonėms tariamai neįveikiamą būdą išvengti JAV sankcijų.
Tačiau juo nepasinaudojo nė viena Europos įmonė – jos baiminosi patraukti JAV iždo dėmesį.
Žinoma, kyla grėsmė, kad D. Trumpo administracija šiuo įrankiu naudosis per dažnai. Buvęs JAV iždo sekretorius Jacob Lew įspėjo, kas gali nutikti, jei bus persistengta: „Jei užsienio teismai ir įmonės manys, kad naudojamės sankcijomis (ypač antrinėmis sankcijomis) rimtai jų nepateisindami arba dėl netinkamų priežasčių, nereikėtų stebėtis, kad ims ieškoti būdų, kaip vykdyti verslą ne JAV ir nesinaudoti JAV doleriais.“
Perikliui kovojant su Megara tokia problema iškilusi nebuvo, tačiau Amerikos prezidentai (net D. Trumpas, nors sunku įsivaizduoti labiau nuo Atėnų politiko besiskiriantį asmenį) turi suvokti riziką, kad, jei ji bus naudojama per dažnai, viena universaliausių ir galingiausių spaudimo priemonių gali netekti savo galios.
