Ekonomikos gali nukentėti tiek nuo staigių krizių, tiek nuo lėtai atsiskleidžiančių sutrikimų. Gyvenamųjų būstų rinkos turtingose šalyse sukėlė abiejų tipų problemas. 2007–2008 m. prastos trilijono dolerių vertės būstų paskolos sugriovė visą finansinę sistemą. Vis dėlto ne mažiau pavojinga ir lėtai plintanti per kelis dešimtmečius būstų rinkos sukelta liga – gyvybingi miestai nebegali augti; senstantys namų savininkai sėdi pustuščiuose namuose ir akylai saugo, kad kylantys nauji pastatai neužstotų jiems vaizdo pro langą; o naujoji karta vargiai turi pajamų nuomoti ar pirkti būstą ir todėl mano, kad kapitalizmas juos paliko užnugaryje. Labiausiai dėl to kalta nuo Antrojo pasaulio laikų išlikusi prasta būstų politika bei perdėtas troškimas turėti nuosavą būstą. Šios priežastys sukėlė vieną rimčiausių ir ilgiausiai trunkančių turtingųjų pasaulio šalių ekonominių bėdų, o jai spręsti skubiai reikalingos naujos idėjos.
Pagrindinė šios problemos priežastis – kad statoma pernelyg mažai namų, ypač prie klestinčių miestų, kuriuose gausu darbo vietų. Nuo Sidnėjaus iki Sydenhamo – daugybėje vietovių šiuolaikinei ekonomikai reikalingus dangoraižius ir butus statyti trukdo detalūs būstų savininkus saugantys reglamentai. Dėl to nuomos bei būstų kainos išauga, darbininkams sunkiau keltis ten, kur galima rasti produktyviausių darbų, o ekonomikos augimas lėtėja. Išlaidos būstui JAV apima 11 proc. BVP, nors aštuntajame dešimtmetyje apėmė tik 8 proc. Vos trims dideliems miestams (Niujorkui, San Fransiskui ir San Chosė) sušvelninus miesto planavimo įstatymus, JAV BVP būtų 4 proc. didesnis. O tai – ne juokas.
Gyvenamųjų būstų rinka ne tik neveiksminga, bet ir labai nesąžininga. Per keletą dešimtmečių dėl mažėjančių palūkanų normų pasiūla nebeatitiko paklausos, tad kainos labai pakilo. JAV ši tendencija ypač ryški dideliuose miestuose; kitose turtingose šalyse, ypač anglakalbėse, kur noras kaupti nekilnojamąjį turtą jau tapo nacionaliniu sportu, kainos pakilo visur. Šios tendencijos nesustabdė net finansinė krizė. Jungtinėje Karalystėje atsižvelgus į infliaciją būstų kainos maždaug tokios pat, kokios pasiekus aukščiausią tašką buvo prieš krizę, o realusis darbo užmokestis nepaaugo. Australijoje kainos pastaruoju metu nusileido, tačiau jos vis tiek 20 proc. aukštesnės negu 2008 m. Tuo tarpu Kanadoje jos išaugo 50 proc.
Žinoma, galima manyti, kad baimė ir pavydas dėl būsto – neatsiejama žmogiško gyvenimo dalis. Tačiau iš tiesų toks nesveikas susižavėjimas nuosavais būstais prasidėjo nuo šeštajame dešimtmetyje pakitusios valstybinės politikos, kuria buvo skatinama būstą įsigyti. Nuo tada vyriausybės naudojosi subsidijomis, mokesčių lengvatomis ir socialinių būstų pardavimais tam, kad paskatintų žmones įsigyti, o ne nuomoti būstą. Dešiniųjų pažiūrų politikai skatinimą žmones įsigyti būstus laikė geru būdu gauti balsų ir stiprinti atsakingą pilietybę. Kairiųjų pažiūrų politikai manė, kad taip bus lygiau padalinami ištekliai, o skurdesnės šeimos galės kaupti turtą.
Tačiau šie argumentai perdėti. Sunku rasti įrodymų, kad nuosavus būstus turintys gyventojai tampa geresniais piliečiais. Neatsižvelgiant į būstų paskolas, norint praturtėti geriau turėti ne būstą, o akcijų. O nuosavo būsto kulto kaina labai didelė. Turintys nuosavus būstus dažnai aršiai protestuoja prieš bet kokius naujus statinius netoli jų namų, nes nori apsaugoti savo investiciją. „The Economist“ atlikta analizė atskleidžia, kad turtingose šalyse naujų pastatų vienam žmogui kiekis nuo septintojo dešimtmečio sumažėjo perpus. Kadangi pasiūla ribota, o sistema palankesnė būstus perkantiems, daugelis žmonių bijo, kad nuomodamiesi būstą atsiliks nuo kitų. Dėl to politikai beveik neišgalintiems įpirkti būstų stengiasi teikti subsidijas, kaip pastaruoju metu daroma Jungtinėje Karalystėje. Tačiau taip pinigai perduodami vidurinei klasei, o kainos dar labiau išauga. Be to, daugėjant būsto paskolų, didėja tikimybė, kad kils krizė.
Tačiau tai galima pakeisti. Šios problemos matomos ne visur. Pavyzdžiui, Tokijuje namų netrūksta – 2013–2017 m. ten pastatyta 728 tūkst. būstų (daugiau negu Anglijoje), o gyvenimo kokybė nesuprastėjo. Benamių žmonių per pastaruosius 20 metų sumažėjo 80 proc. Šveicarijoje pradėti naujų būstų statybas savivaldybėms suteikiamos piniginės iniciatyvos – iš dalies dėl to būstų vienam žmogui ten pastatoma beveik dvigubai daugiau negu JAV. Naujojoje Zelandijoje dalis kai kurių būstų savininkų pelno grįžta valstybei per žemės ir nuosavybės mokesčius, nustatomus pagal dažnai atnaujinamus turto įvertinimus.
O svarbiausia – kai kuriose vietovėse nuosavus būstus turi nedaugelis gyventojų, tačiau niekas dėl to nesijaudina. Vokietijoje būstų nuomos sektoriuje skatinama ilgalaikė nuoma, o nuomininkams suteikiamos aiškios ir lengvai įgyvendinamos teisės, tad nuosavus būstus turi tik 50 proc. gyventojų. Būstų pasiūla didelė, o subsidijų ir mokesčių lengvatų būstų savininkams nedaug, todėl pirkti būstą ne taip patrauklu, taigi ir politinė savininkų galia priešintis pokyčiams daug mažesnė. Nepaistant pastaruoju metu kai kuriuose miestuose išaugusių kainų, apskritai būstų kaina vidutiniškai ne didesnė negu buvo 1980 m.
Nedideli pasiekimai
Ar įmanoma atsisakyti nuosavo būsto fetišo? Reta vyriausybė gali nekreipti dėmesio į visuomenės pyktį dėl būstų trūkumo ir kartų nelygybės. Kai kurios iš jų problemai sugalvojo prastų sprendimų – pavyzdžiui, įvesti nuomos kainų kontrolę arba skirti dar daugiau subsidijų būsto paskoloms. Tačiau yra ir pažangos. JAV apribojo nekilnojamojo turto paskolų mokesčių lengvatas. Jungtinėje karalystėje uždrausti įtartini išankstiniai mokėjimai sudarant nuomos sutartis ir sumažinta rizikingų būsto paskolų. Daugelyje klestinčių miestų atsirado priešingas judėjimas, kurio pasekėjai skatina naujų namų statybą šalia savo būstų. Tie, kas kaip ir „The Economist“ palaiko laisvąsias rinkas, turėtų tikėtis, kad šiam judėjimui pasiseks. Užuot sutvirtinusi kapitalizmą, būstų politika suformavo nesaugią, neproduktyvią ir nesąžiningą sistemą. Metas ją nugriauti ir pastatyti naują, veiksmingesnę būstų rinką.