Tūkstantmečio pradžioje dėl ES plėtros į rytus, atsitraukimo nuo sąjungininkės už Atlanto bei švelnių ekonominio klimato sąlygų atsirado daug tvirtinančių, kad Europos modelio laukia šviesi ateitis. Knygynų lentynose ėmė rastis knygų, pavadintų „Europietiška svajonė“ arba „Kodėl XXI amžių valdys Europa“. Politinių lyderių suvažiavime sudarytas ES ateities projektas, pavadintas Konstitucija Europai. Tačiau vėliau projektas atmestas dviejuose referendumuose, kilo ekonominė krizė, euro zona ėmė šlubuoti bei išaugo imigracija, tad ES dešimtmetį baigė kur kas prasčiau, negu tikėtasi.
Kategoriškos prognozės apie dabartinį dešimtmetį buvo dar klaidingesnės. 2012 m. euro krizei pasiekus aukščiausią tašką Europos projektui iš anksto imta rašyti nekrologus, o kai užklupo migrantų krizė, ėmė daugėti teroro atakų, o Jungtinė Karalystė nubalsavo pasitraukti – tuos pačius nekrologus perspausdinti. Buvo tvirtinama, kad ES paralyžiuota savo pačios susiskaldymo ir pasmerkta ekstremizmui, skurdui ir žlugimui. Tačiau dabar, dešimtmečiui baigiantis, ateitis atrodo džiugesnė. Ekonomika atgijo, parama sąjungai rekordiškai didelė, o paskutiniuosiuose Europos Parlamento rinkimuose rinkėjų aktyvumas pirmą kartą per kelis dešimtmečius išaugo.
Gali būti, kad Europą sutvirtino žvarbūs iš kitų šalių papūtę vėjai. ES pirmauja rinkos liberalizavimo bei technologijų reguliavimo srityse, o naujoji Europos Komisijos vadovė vadina ją „geopolitine“ komisija. ES taip pat turi įžvalgaus politiko vaidmenį atliekantį Emmanuel Macron – nors drąsiai ragindamas kitus lyderius imtis veiksmų jis dažnai atrodo ne tik pilnas vilčių, bet ir nuvargęs.
O kas laukia kitą dešimtmetį? Mažai tikėtina, kad trečiojo dešimtmečio pabaigą ES pasitiks rūkstančiuose griuvėsiuose, kaip svajoja „Brexit“ šalininkai, tačiau taip pat vargu, ar ji taps ir E. Macron gerbėjų įsivaizduojama didžiule, tvirta supervalstybe. Perleisdamas savo vietą, šis žurnalistas įžvelgia du skirtingus ir šiek tiek subtilesnius negu minėtieji Europos ateities scenarijus.
Pirmasis, gana teigiamas scenarijus toks: ES šiaip ne taip taps daugiapakopiu dariniu, turinčiu iš dalies persiklojančių, bet vieną ašį turinčių valstybių struktūrą, padedančią joms lengviau bendradarbiauti. Skirtingos „pasiryžusiųjų koalicijos“ atliks skirtingas ES funkcijas. Prancūzijos ir Vokietijos vadovaujama grupė sukurs bendrą prieglobsčio sistemą, Šiaurės ir Baltijos šalys sudarys skaitmeninių paslaugų sąjungą, o kariuomenės panaudoti nesibaiminančios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija ir Italija, papildys NATO operacijas vidutinio lygo intervencijomis netoli Europos.
Susitarimas, padedantis pasidalinti ir taip sumažinti riziką euro zonoje padės šiek tiek padidinti atsparumą kuriant bankų sąjungą ir siekiant artimesnės fiskalinės koordinacijos. Populizmas ir toliau drums vandenį, tačiau centras išsilaikys. Į ketvirtąjį dešimtmetį Europa įžengs atsparesnė, su daugybe skirtingų interesų. Nors jos nebus galima lyginti tokias stiprias technologijas ir kariuomenę turinčiomis valstybėmis kaip JAV arba Kinija, ES bus svarbi tarpininkė.
Antruoju, prastesniu scenarijumi ES silps greičiau. Trečiojo dešimtmečio pradžioje dėl sulėtėjusios ekonomikos euras dar kelis kartus vos nepražus, todėl prastės nuomonės apie tolimesnę integraciją ir didės šalių ekonominis atotrūkis. Bus rimtai aptarinėjama mintis sukurti „šiaurės“ ir „pietų“ euro zoną. Lėtai augant ekonomikai ilgalaikių geopolitinių ir pramonės sprendimų bus atsisakyta, pirmenybę teikiant trumpalaikėms priemonėms bei siaurų nacionalinių interesų vaikymuisi.
Dėl išorinių sunkumų (nuo technologinių neramumų iki migracijos, terorizmo bei užsienio valstybių kišimosi) valstybės narės užsisklęs savyje ir taps viena kitai priešiškos. Sąjungai nesusitvarkant su iššūkiais visuomenės parama ES silps, nors pasekti Jungtinės Karalystės pavyzdžiu ir išstoti nenuspręs nė viena valstybė. Populizmas paralyžiuos susiskaldžiusius parlamentus, įsilies į įprastinį valdymą ir suformuos labiau nacionalistinę ir mažiau bendradarbiavimu paremtą politiką. ES į ketvirtąjį dešimtmetį įžengs sveika, bet susiskaldžiusi ir mažiau įtakinga, o atsiliekant nuo ekonominių varžovių bei senstant ir traukiantis visuomenei, suprastės aukšti gyvenimo standartai.
Ne tik juoda ir balta
Skirtumas tarp šių dviejų scenarijų ir tarp jų plytintys daliniai scenarijai priklauso nuo atsakymų į kelis svarbiausius klausimus. Ar Europos lyderiai sugebės ir turės užtektinai politinio kapitalo, kad galėtų tobulinti savo projektą ir be didelių dramatiškų akimirkų? Ar pasinaudos krizėmis (kurių neišvengiamai kils), kad savo projektą vystytų? Ar paprasti rinkėjai balsuos už politikus, ketinančius tik dar labiau paspartinti nuosmukio procesą, ar tuos, kurie sugebės įvesti rimtų augimą skatinančių reformų? Ar Europa geriau suvoks XXI a. kilsiančias sudėtingas dilemas ir sieks įgyvendinti pirmąjį (netobulą, bet geresnį) scenarijų?
Greičiausiai labiau tikėtina, kad pasitvirtins antrasis, mažiau pastangų reikalaujantis ir prastesnis scenarijus. Neseniai E. Macron žurnalui „The Economist“ niūriai pareiškus, kad Europa privalo atsibusti, antraip laukia pražūtis, daugelis kilstelėjo antakiais, tačiau neaišku, ar jo perspėjimai pasieks norimą rezultatą.
Europa itin sudėtinga, tačiau pasižymi paprastomis vertybėmis. Europos Sąjunga labiausiai prisidėjo prie to, kad Europa vis dar tebėra didžiausia žmonių grupė, gyvenanti laisvai, taikiai ir turtingai. Europa geba atsinaujinti ir turi daug energijos, o dažnai sujungia šias savybes ir kuria pažangų požiūrį į darbą, sveikatą, visuomenę, pilietines teises ir aplinkosaugą. Ji gali pasaulį daug ko išmokyti ir daug kuo prisidėti prie jo gerovės. Net jei ji silps greičiau, negu galėtų, per vieną naktį visi šie pranašumai nepradings. Tačiau dėl jų nuosmukis taps daug didesne tragedija.