85‑erių sulaukęs Jagdishas Bhagwati laisvąją rinką gynė jau keletą dešimtmečių. 2004 m. Kolumbijos universiteto ekonomikos ir teisės profesorius netgi parašė knygą „In Defense of Globalization“ („Ginant globalizaciją“), tačiau pastaruoju metu rinkos padėtimi jis nepatenkintas. „Man neramu, kad visame pasaulyje žmonės dėl skirtingų priežasčių netenka pasitikėjimo laisvąja rinka“, – teigė jis.
Į J. Bhagwati panašūs ekonomistai niekad nepavargsta kartoti, kad pasaulinė prekyba sumažina kainas, padidina pasirinkimą ir suteikia skirtingų tautų gamintojams galimybę specializuotis srityje, kurią išmano geriausiai. Taip skatinamas produktyvumas ir inovacijos. Kinijai ir Indijai įžengus į pasaulinę prekybos sistemą šimtai milijonų žmonių išbrido iš skurdo.
Tačiau laisvoji rinka visada susidurdavo su būriu kritikų – nuo profesinių sąjungų ir aplinkosaugininkų iki nacionalinio saugumo gynėjų bei galingų įmonių ir tų, kas į galingas įmones žvelgia nepatikliai. Tačiau dabar kai kurie rinkos dalyviai, kurie iki šiol aršiai kovojo prieš kritikus ir norėjo laisvąją rinką paversti dar laisvesne (pavyzdžiui, JAV vyriausybė), staiga nuo jos nusisuko.
Pasaulio prekybos organizacijos duomenimis, prekybos produktais ir paslaugomis sudaroma pasaulio BVP dalis po kelių dešimtmečių augimo kelis pastaruosius metus nekito. Pasak Tarptautinio atsiskaitymų banko tyrimų padalinio vadovo ir ekonominio patarėjo Hyun Song Shin analizės, vien prekybos produktais sudaroma pasaulio BVP dalis maždaug nuo 2010 m. mažėja, galbūt dėl to, kad visame pasaulyje iš dalies sutrikdytos tiekimo grandinės. Svarbi ir prekybos politika: „Nepasakyčiau, kad daugiašaliai susitarimai žlugę, tačiau didžiausioms partnerėms atėjo laikas energingiau remti pasaulinę prekybos sistemą, o ne statyti sienas, nes netrukus gali būti per vėlu“, – teigia JAV Prekybos rūmų vykdomasis viceprezidentas ir tarptautinių reikalų skyriaus vadovas Myronas Brilliantas.
Nuo tada, kai prezidentas Franklinas Rooseveltas 1934 m. pasirašė Abipusį prekybos susitarimų įstatymą, JAV prezidentai visada (išskyrus retas išimtis) labiau už kitus pasaulio vadovus stengėsi, kad prekyba tarp šalių būtų laisva ir paremta taisyklėmis. 1947 m. jie padėjo sudaryti Bendrąjį susitarimą dėl muitų ir prekybos, o 1995 m. – iš jo gimusią PPO.
Tačiau prezidentas D. Trumpas į viską žvelgia kitaip. Į prekybą jis žvelgia iš nacionalinio saugumo požiūrio taško. Jis – ne globalistas, o prisiekęs nacionalistas. Jis mano, kad daugiau įtakos turi derėdamasis dėl dvišalių, o ne daugiašalių prekybos sutarčių. Jis nepatenkintas, kai tarp JAV ir jos partnerės atsiranda prekybos deficitas. Be to, jis dievina tarifus – „kitaip neturime, su kuo derėtis“, – sausio 15 d. sakė jis.
D. Trumpo veiksmų jau paragavo Meksika, Kanada, Japonija ir Kinija. O dabar dėmesį jis nukreipė į Europą. Naujasis už prekybą atsakingas Europos Komisijos narys airis Philas Hoganas sausio 13–16 d. lankydamasis Vašingtone skundėsi, kad prezidentas „apsėstas“ prekių prekybos deficitu tarp JAV ir ES bei tvirtino, kad D. Trumpo veiksmai pradėjo „didelę įtampą sukėlusią krizės akimirką tarptautinėje prekybos sistemoje“ (galbūt supratęs, kad toks pareiškimas – ne itin gera susitikimo su ir taip įpykusiu JAV prezidentu pradžia, vėliau P. Hoganas gyrė JAV „norą bendradarbiauti“).
Ten, kur viršų paima D. Trumpas, prekyba pamažu tampa labiau valdoma, o ne laisva. Kad gyvuotų laisvoji rinka, reikia nugriauti barjerus, o tada leisti privačioms šalims pačioms nuspręsti, ko ir kiek vienai iš kitos pirkti. O įvedus valdomą rinką, vyriausybės derybininkai nustato tikslus ar net kvotas, kiek turi būti nupirkta tam tikrų gaminių. Tada svarbu ne laikytis taisyklių, o sudaryti merkantilistinius sandorius.
Pasak Petersono tarptautinės ekonomikos instituto nenuolatinio vyriausiojo mokslinio bendradarbio Gary Clyde Hufbauerio, D. Trumpo šį mėnesį pasirašyto prekybos sandorio su Kinija „pirmąjį etapą“, galima laikyti valdoma prekyba, nes jame numatoma, kad Kinija nusipirks JAV prekių už 200 mlrd. JAV dolerių. Susitarime netgi pridėtas įslaptintas sąrašas, kuriame numatyta, kiek ir kokių gaminių Kinija turi nusipirkti.
„Kinijos įsipareigojimas atskleidžia nerimą keliantį ir radikalų pokytį JAV politikoje bei visam pasauliui perduoda trikdančią žinutę“, – sausio 16 d. Petersono instituto tinklalapyje įkeltame straipsnyje rašė G. Hufbaueris. „JAV atstovybė komerciniams klausimams valdomą prekybą jau buvo išbandžiusi sudarius JAV, Meksikos ir Kanados sutartį, kurioje numatytos sudėtingos „kilmės taisyklės“ ir kvotos, numatančios, kokiems importuotiems automobiliams bus teikiami prekybiniai pranašumai, – pridūrė jis. – Tačiau sudarius JAV ir Kinijos sutartį jau nebebandoma, o stačia galva neriama į valdomą prekybą. Kainų signalų nebeliko, juos pakeitė kiekybiniai įsipareigojimai.“
Tai vyksta ne visur. ES prieš metus sudarė „ekonominės partnerystės susitarimą“ su Japonija. Sausio 1 d. Kinija sumažino tarifus maždaug 800 gaminių. Tačiau dėl to, kad D. Trumpas valdo vieną galingiausių šalių, turinčią didžiausią vidinę rinką, jo požiūris keičia visą pasaulio prekybos sistemą. O jo elgesio pasekmės gali būti juntamos ir po to, kai jis pasitrauks iš prezidento posto.
Slūgstanti JAV laisvosios rinkos banga stebinti neturėtų: 1934 m. F. Roosevelto pradėta plati rinkos liberalizacija pasaulio istorijoje buvo išimtis, be to, ji neįvykdyta iki galo. Aukšti tarifai kažkada buvo pagrindinis daugybės pasaulio šalių vyriausybių pajamų šaltinis. Net ir dabar aukšti tarifai pateisinami teigiant, kad taip apsaugomos besivystančios pramonės šakos ir jautrūs kariniai sektoriai. Verslai remia aukštus tarifus, „savanoriškus“ importo ribojimus ir sunkiai aptinkamas ne tarifais kuriamas kliūtis, nes apsisaugoję nuo užsienio varžovių uždirba didesnį pelną. „Laisvoji rinka padeda stiprėjančioms supervalstybėms, tačiau tai trunka neamžinai, be to, dauguma valstybių tikina, kad ją praktikuoja, tačiau iš tiesų kaip įmanydamos stengiasi paminti jos principus“, – gruodį rašė „Bloomberg Opinion“ žurnalistas Pankaj Mishra.
Įsakymais ir kontrole paremta valdoma prekyba atrodo labai nutolusi nuo verslo laisvės, kurią istoriškai palaikydavo respublikonų partijos prezidentai. Be to, kartais ji nesąžininga JAV sąjungininkėms, kurių pardavimai Kinijoje gali sumažėti pirmenybę pradėjus teikti JAV. Dėl to PPO į valdomą prekybą žiūri nepalankiai. Viešėdamas Vašingtone P. Hoganas pareiškė, kad jei ES nuspręs, jog JAV ir Kinijos sandoris pažeidžia taisykles, pateiks skundą PPO.
Tačiau PPO pati savaime neturi jokios galios užtikrinti, kad taisyklių bus laikomasi. Laisvosios rinkos grupė „veikia tik tada, jei žmonės ja pasitiki“, – sausio 3–5 d. vykusiame kasmetiniame Amerikos ekonominės asociacijos susitikime San Diege teigė organizacijos vyriausiasis ekonomistas Robertas Koopmanas. Be to, JAV neleidus priimti naujų narių į Apeliacinį komitetą, jos įtaka gerokai sumažėjo. Dėl to D. Trumpo įvesta valdoma prekyba galų gale gali tapti įprasta. Kaip rašė G. Hufbaueris: „Iš pradžių kitos šalys greičiausiai skųsis, tačiau po kiek laiko ims tokius veiksmus mėgdžioti.“
Būtų nesąžininga teigti, kad D. Trumpas – vienintelis atsiskyrėlis pavyzdingai laisvosios rinkos principų besilaikančiame pasaulyje. Taisykles laužo daug kas, ypač Kinija, kuri vis dar riboja prieigą prie savo rinkos nepaisant to, kad 2001 m. prisijungė prie PPO. Kinijos kritikai dažnai ginčijasi, kad valdoma prekyba – „vienintelis patikimas būdas užtikrinti, kad prieiga prie Kinijos rinkos pagerės“, kaip sausio 16 d. klausimų ir atsakymų forume Stanfordo teisės mokyklos tinklalapyje rašė profesorius Alanas Sykesas.
Kodėl D. Trumpas pradėjo prekybos karą su Kinija, suprasti nesunku. Daug sunkiau suprasti, kodėl jis turėtų taip elgtis su Europa – ji yra JAV sąjungininkė ir kur kas atviresnė prekybai negu Kinija. Tačiau panašu, kad Europa JAV prezidentą vargina – vos atėjęs į valdžią jis nutraukė derybas dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės, o tada įvedė muitus Europos plienui ir aliuminiui tvirtindamas, kad taip elgiasi dėl nacionalinio saugumo. Jis grasino, kad jei Europos gamintojai neims daugiau gamybos procesų atlikinėti JAV, įves 25 proc. tarifus Europos automobiliams ir jų dalims. Pasak laikraščio „Washington Post“, tuo pačiu jis grasino ir Jungtinei Karalystei, Prancūzijai bei Vokietijai norėdamas, kad šios oficialiai apkaltintų Iraną 2015 m. susitarimo dėl branduolinės programos nesilaikymu. JAV suerzino Prancūzijos įvestas 3 proc. skaitmeninių paslaugų mokestis, nes nors jis ir taikomas visoms šalims, skaudžiausiai smogtų JAV technologijų milžinėms. Vis dėlto Šveicarijos Davoso mieste vykusiame Pasaulio ekonomikos forume sausio 22 d. pasiektas taikos susitarimas – susiderėta, kad Prancūzija iki 2020 m. pabaigos nepradės rinkti mokesčio, o JAV neįves atsakomųjų tarifų.
Tiek JAV, tiek Europai ilgai kyla problemų dėl prekybos maistu. Pavyzdžiui, Prancūzija tikina, kad jos virėjai niekad negamins coq au vin su chloru plauta vištiena iš JAV arba mousse de saumon iš amerikietiškos genetiškai modifikuotos lašišos. Amerikiečiams tai panašu į protekcionizmą. Tačiau JAV taip pat turi saugomų produktų – pavyzdžiui, žemės riešutus, abrikosus ir rokforo sūrį. Davose D. Trumpas tvirtino, kad iki lapkričio ketina sudaryti prekybos sutartį su ES, tačiau pridūrė, kad „su jais dirbti sunkiau negu su Kinija.“
Iš dalies prekybos sutartis sudaryti taip sunku todėl, kad iš jų tikimasi per daug. Konservatoriai sudarydami prekybos sutartis nori sumažinti prekybos reguliavimą (išskyrus tuos atvejus, kai bando apsaugoti JAV intelektualinės nuosavybės teises, kad padėtų didelėms farmacijos įmonėms). Liberalai tvirtina, kad prekybos sandoriai privalo mažinti nelygybę ir apimti darbo sąlygų ir aplinkosaugos standartus. Siekiai tokie platūs, kad kai kurie kritikai mano, jog sutartyse nukrypstama nuo pagrindinių tikslų arba net imama kištis į partnerių vidaus reikalus. Tuo tarpu D. Trumpas nori, kad prekybos sutartys mažintų prekybos deficitus, neatsižvelgdamas į tai, kad svarbiausia juos sukelianti priežastis – JAV polinkis suvartoti daugiau, negu gali sau leisti.
Tikėjimas, kad vienas įrankis – prekybos sutartis – pasieks tokius skirtingus tikslus, pažeidžia vadinamąją Tinbergeno taisyklę, pavadintą pagal olandų ekonomistą Janą Tinbergeną, 1969 m. su kolega pasidalijusiu pirmąją Nobelio ekonomikos premiją. Taisyklė teigia, kad kiekvienam ekonominiam tikslui pasiekti reikia atskiro įrankio. O tai atrodo savaime suprantama.
Nors įvesti tinkamą prekybos politiką svarbu, „tai, kas nutinka šalies viduje, darbininkams visada turės didesnę įtaką negu tai, kas vyksta užsienyje“, – susitikime San Diege teigė į laisvąją rinką skeptiškai žvelgiantis Harvardo universiteto ekonomikas Dani Rodrikas. Reedo koledžo ekonomistė Kimberly Clausing, kuri į laisvąją rinką žvelgia palankiau negu D. Rodrikas, toje pačioje konferencijoje tvirtino, kad geriausias sprendimas visuomenei – vartotojams palankesnės laisvesnės rinkos ir stipresni socialiniai apsaugos mechanizmai, skirti ginti darbininkus – „kitaip tariant, tai, kas visiškai priešinga pastarųjų kelių metų politikai“, – apibendrino ji. Paramos prekybos reguliavimui reformos aktas darbų netekusiems darbininkams padeda per mažai, tikino ji.
Stipri socialinė apsauga neabejotinai padidintų tiek politikų, tiek visuomenės pritarimą laisvosioms rinkoms, nes taip būtų sumažinama baimių, kad bus prarasti darbai. Džordžtauno universiteto iniciatyvos skatinti JAV ir Kinijos dialogą pasauliniais klausimais vyresnysis mokslinis bendradarbis Jamesas Greenas teigia, kad „nerimas dėl prekybos – tai 2008 m. finansinės krizės atgarsis“, primenantis dėl jos prarastus darbus. Antra vertus, apsaugoti piliečius nuo rizikos ne taip paprasta. „Visa tai nelengva, – teigia Masačusetso technologijų universiteto ekonomistė Kristin Forbes. – Jei būtų lengva, tą darytume jau dabar.“
Pasaulyje, kurį valdo suverenios nacionalinės valstybės, tikėtis, kad sienos bus visiškai atvertos prekybai – netikroviška, Vokietijos kanalui „Deutsche Welle“ 2018 m. teigė Vokietijos maršalo fondas Peteris Chase. Jis pridūrė: „Neklauskite, ar „laisvoji“ rinka mirė – geriau paklauskite, ar ji išvis kada nors gyvavo.“
