A. Krueger – ne vienintelis žmogus, nerimavęs dėl to, kaip pajamų nelygybė atsilieps stovintiesiems ant žemesnių pajamų hierarchijos pakopų. 2009 m. britų epidemiologai Kate E. Pickett ir Richard G. Wilkinson pristatė daugelyje šalių surinktus įrodymus, kad valstybės, kuriose pajamų nelygybė didelė, turi daugiau problemų tokiose srityse kaip psichinė ir fizinė sveikata, narkotikų vartojimas, išsilavinimas, įkalinimo rodikliai, nutukimas, socialinis mobilumas, pasitikėjimas, bendruomenių ryšiai bei vaikų gerovė. Jų tyrimai patvirtino rezultatus kitų tyrimų, kuriuose tikrinta, kaip pajamų nelygybė atsiliepia smurtinių nusikaltimų paplitimui, pasitenkinimui gyvenimu ir tam, kaip žmonės vertina savo sveikatos būklę.

Nepaisant to, jog daugėja įrodymų, kad pajamų nelygybė žalinga, nemažai pasaulio valstybių nelygybė ir toliau auga. Daugelyje visuomenių 1 proc. turtingųjų tenka didžiausia per visą istoriją pajamų dalis. Tačiau keisčiausia, kad naujausi tyrimai apie nelygybę atskleidžia, jog daugiau nelygybės turinčių šalių gyventojai dėl jos nerimauja rečiau, negu mažiau nelygybės turinčių šalių gyventojai. Jei pajamų nelygybė žalinga visiems visuomenės nariams, kodėl žmonės (ypač tie, kas gyvena daugiausiai nelygybės turinčiose šalyse) vis tiek ją toleruoja?

Remiantis naujausiu Harvardo sociologo Jonathan J.B. Mijs darbu, šią pajamų nelygybės mįslę galima iš dalies paaiškinti tuo, kad yra įrodymų, jog ten, kur pajamų nelygybė didelė, žmonės dažnai labiau tiki meritokratija – t. y., ten, kur nelygybės daugiausia, žmonės įsitikinę, kad turtingieji turtingi dėl to, kad sunkiai dirba, o vargšai neturtingi dėl to, kad nesistengia.

Finansinė nelygybė

Naujausiuose savo tyrimuose pateikiame dar keletą pajamų nelygybės toleravimą paaiškinti galinčių veiksnių. Pastebėjome, kad žmonės didelę nelygybę toleruoja dėl dviejų priežasčių. Pirma, paprastai žmonėms labai rūpi, kokia jų padėtis grupėje pajamų atžvilgiu – pavyzdžiui, ar jie įmonėje pagal atlyginimą užima 5‑ąją, ar 40‑ąją vietą. Antra, žmonės daugiau pasitenkinimo didelėmis pajamomis gauna visuomenėse, kuriose nelygybės daugiau, nes ten aukštos padėties ir statuso vaikymasis dažniau laikomas siektina vertybe.

Dėl to manome, kad nelygioje visuomenėje gyvenantys žmonės turi didesnę paskatą stengtis kilti pajamų pakopomis, negu žmonės, gyvenantys visuomenėje, kurioje daugelio gyventojų pajamos panašios – vien dėl to, kad gaudami didesnes pajamas jie tampa laimingesni. Gali būti, kad dėl didesnės paskatos stengtis žmonės dažniau ignoruoja arba pateisina neigiamas nelygybės pasekmes visai visuomenei.

Ten, kur nelygybės daugiausia, žmonės įsitikinę, kad turtingieji turtingi dėl to, kad sunkiai dirba, o vargšai neturtingi dėl to, kad nesistengia.
L. Macchia, A. C. Plagnol ir N. Powdthavee

Atlikdami tyrimą surinkome valstybės padėtį atspindinčius reprezentatyvius tarpsektorinius duomenis iš maždaug 160 000 žmonių 24 šalyse. Duomenis gavome iš „Gallup World Poll“ apklausų. Ištyrę santykį tarp padėties pagal pajamas ir pasitenkinimo gyvenimu pastebėjome, kad tirtose šalyse ant aukštesnės pajamų pakopos stovintys žmonės teigė, kad yra labiau patenkinti gyvenimu, negu žmonės, stovintys ant žemesnių pakopų. Taip pat pastebėjome, kad padidėjus pajamoms pasitenkinimas gyvenimu padidėdavo tik tada, jeigu žmogus taip pat pasiekdavo aukštesnę pajamų pakopą – kai kurie žmonės aukštesnėmis pajamomis džiaugdavosi tik tuo atveju, kai gaudavo didesnes pajamas negu aplinkiniai.

Tada ištyrėme, ar toks pajamų pakopos ir pasitenkinimo gyvenimu ryšys skiriasi valstybėse, kuriose pajamų nelygybė didelė, ir tose, kuriose nelygybė nedidelė. Pajamų nelygybės matu laikėme 1 proc. turtingiausiųjų tenkančią valstybės pajamų dalį. Pastebėjome, kad pasitenkinimo skirtumas tarp palyginus turtingesnių ir palyginus skurdesnių gyventojų nelygiose valstybėse didesnis. Taip pat pastebėjome, kad patekus ant aukštesnės pajamų pakopos žmonės laimingesni būdavo tose šalyse, kuriose daugiausiai pajamų gauna nedidelė visuomenės dalis. Taigi, kuo nelygesnė visuomenė, tuo labiau kilimas pajamų pakopomis gerina žmonių savijautą. Įrodymai taip pat leidžia spėti, kad nusileidus pajamų pakopomis didesnę nelygybę turinčiose šalyse žmonių savijauta prastėja labiau.

Finansinė nelygybė

Kaip šie rezultatai padeda paaiškinti, kodėl žmonės toleruoja nelygybę? Mūsų tyrimai atskleidžia, kad visuomenėje didėjant pajamų nelygybei, didėja ir laimė, jaučiama kylant pajamų pakopomis. Dėl to gali būti, kad žmonės labiau vertina materialią padėtį ir labiau stengiasi kilti aukštyn – o tuo pačiu ir mažiau jaudinasi dėl augančios pajamų nelygybės ir jos neigiamų pasekmių. Tokius pokyčius galima pateisinti manant, kad didesnės pajamos užsitarnautos. Tuomet pajamų nelygybė tampa gerokai priimtinesnė netgi tiems, kas stovi ant žemiausių pakopų.

Tokia motyvacija siekti aukštesnio statuso gali būti reikšminga ir kitokiuose kontekstuose – pavyzdžiui, darbovietėse. Kalbant apie organizacijas, galima spėti, kad vadovų atlyginimas (kuris, kaip kartais teigiama, gali būti iki 200 kartų didesnis negu vidutinis darbuotojų atlyginimas) turi panašių pasekmių daugelio darbuotojų požiūriui į konkurenciją su kolegomis dėl paaukštinimų ir didesnio atlyginimo, bei mažiausius atlyginimus uždirbančių darbuotojų nepasitenkinimui. Išaugę nepasitenkinimo rodikliai įmonei gali turėti labai skaudžių pasekmių turint omenyje, kad nepatenkinti darbuotojai dažniau išeina iš darbo nepaisydami net gerų atlyginimų.

Žinodami, kad pajamų skirtumai gali teikti žmonėms stiprią paskatą varžytis dėl vietų ant aukštesnės pajamų pakopos ir tuo pačiu nekreipti dėmesio į neigiamas nelygybės pasekmes, lyderiai gali įgauti daugiau motyvacijos atsikratyti nelygybės ir taip didinti žmonių gerovę.
L. Macchia, A. C. Plagnol ir N. Powdthavee

Kaip ir visi socialinių mokslų tyrimai, mūsiškis netobulas. Visų pirma, duomenys tyrimo laikotarpiu buvo renkami skirtingais metais, tačiau ne iš tų pačių žmonių, todėl sunku tiksliai pasakyti, kaip kito vieno žmogaus pasitenkinimas, kai jis vienais ar kitais metais kilo arba leidosi pajamų pakopomis. Antra, duomenų, kokią pajamų dalį gauna valstybės turtingiausieji, radome tik 24 šalyse, todėl gali būti, kad mūsų išvadų pritaikyti ir kitoms visuomenėms negalima.

Pajamų nelygybei toliau augant, dar niekad nebuvo taip svarbu išsiaiškinti, kodėl jos nepavyksta sustabdyti. Žinodami, kad pajamų skirtumai gali teikti žmonėms stiprią paskatą varžytis dėl vietų ant aukštesnės pajamų pakopos ir tuo pačiu nekreipti dėmesio į neigiamas nelygybės pasekmes, lyderiai gali įgauti daugiau motyvacijos atsikratyti nelygybės ir taip didinti žmonių gerovę.