Pasak finansinių paslaugų įmonės „Moody’s Investors Service“, dėl finansų rinkos smukimo pensijų fondų turtas galėjo sumažėti iki 1 trln. JAV dolerių – maždaug 25 proc. Tai reiškia, kad bendras finansavimo rodiklis (turto vertė, padalinta iš pensijų išmokų aktuarinės vertės), kuris paskutiniosios gyventojų surašymo biuro ataskaitos duomenimis siekė 52 proc., krito iki maždaug 37 proc. Žinoma, rinka gali atsigauti, tačiau gali ir neatsigauti. Naujausi mūsų turimi duomenys paskelbti 2017 m., o naujausi daugelio pavienių fondų duomenys – 2018 m. viduryje. Pasekmės turto grąžai dažnai sušvelninamos, tad kol apie viruso sukeltos krizės padarinius bus paskelbta oficialiai, gali praeiti ketveri ar penkeri metai.

Tačiau krizę sukels ne finansavimo rodikliai ar oficialios ataskaitos, o labai prasta didžiausių fondų padėtis. Atlikus keletą greitų paskaičiavimų galima spėti, kad jei pamatytume esamą bendrą finansavimo rodiklį, Konektikuto valstijoje jis siektų 28 proc., Kentukio valstijoje – 25 proc., Naujajame Džersyje – 24 proc., o Ilinojuje – 20 proc.

Šie skaičiavimai paremti optimistiškais spėjimais apie išlaidas sveikatos priežiūrai ir diskonto normas – iš tikrųjų padėtis greičiausiai prastesnė. Tačiau svarbiau atsižvelgti į objektyvesnį rodiklį – kelerių metų išmokas iš tiesų sudaro pensijų fondų turtas? Jei tikrosios sumos būtų paskelbtos šiandien, Ilinojuje jos gali siekti ne daugiau kaip ketverius metus, Naujajame Džersyje ir Kentukyje – penkerius, o Konektikute – šešerius.

Gal sumokės mokesčių mokėtojai? Jie tai padaryti norės mažiausiai. Kreditoriai? Valstijoms reikės skolintis pinigų, todėl jos privalės pasirūpinti, kad kreditoriai būtų patenkinti. Dalį pinigų bus galima gauti nevykdant finansinių įsipareigojimų arba restruktūrizuojant valstijų ir savivaldybių skolas, tačiau tai – atskira problema, ir tokiu būdu trūkumo padengti nepavyks.
A. Brown

Tiek išmokas aktyviems darbuotojams, tiek netolimos ateities išmokas visiems darbuotojams reikės apmokėti dirbančiųjų arba valstijų indėliais. Tačiau valstijoms trūks lėšų, tad išmokas jos bandys ne didinti, o mažinti. Tuo tarpu dirbantieji didinti indėlių nenorės, nes tikimybė, kad tie pinigai grįš, bus maža, ypač dėl to, kad po 2008 m. įvestos reformos nebesuteikia jiems tokių didelių išmokų, kokias gauna aukštesnės grandies darbuotojai.

Gal sumokės mokesčių mokėtojai? Jie tai padaryti norės mažiausiai. Kreditoriai? Valstijoms reikės skolintis pinigų, todėl jos privalės pasirūpinti, kad kreditoriai būtų patenkinti. Dalį pinigų bus galima gauti nevykdant finansinių įsipareigojimų arba restruktūrizuojant valstijų ir savivaldybių skolas, tačiau tai – atskira problema, ir tokiu būdu trūkumo padengti nepavyks. O gal sumokės federalinė vyriausybė? Galbūt, bet greičiausiai tik dalį išmokų. Kur kas didesnė tikimybė, kad pensininkai bus skubiai permesti socialinės apsaugos ir sveikatos draudimo programoms su gerokai mažesnėmis išmokomis – tačiau šioms programoms kils tokių pačių problemų kaip ir valstijų bei savivaldybių pensijų fondams.

Žinoma, 48 valstijose pensijų išmokos apsaugos konstitucinėmis ar kitokiomis priemonėmis. Dėl to profesinės sąjungos turės daugiau galios derėtis, bet pilnos išmokų sumos gauti vis tiek nesugebės. O teismai nei norės, nei galės priversti valstijas atiduoti pinigus, kurių jos neturi ir negali gauti.

O gal padės Covid‑19 pandemijos sukeltos mirtys? Juk greičiausiu atveju mirs daugiau išmokas gaunančių pensininkų, o ne indėlius teikiančių aktyvių dirbančiųjų. Be to, nuo viruso mirę aktyvūs dirbantieji bus pakeisti. Jei nekils Holivudo filmą primenanti katastrofa, prognozuojama, kad mirčių skaičius JAV 2020 m. padvigubės, o vėliau bus 2,5 proc. didesnis. Pagal turimą informaciją atsižvelgiant į mirčių nuo koronaviruso pasiskirstymą galima spėti, kad dėl padidėjusio mirtingumo išmokų gali sumažėti maždaug puse sumos, kuria sumažėjo turto vertė. Tačiau tokiu atveju turto vertė greičiausiai sumažės dar labiau. Sunku sugalvoti tokį scenarijų, kuriame papildomos koronaviruso sukeltos mirtys galėtų pagerinti pensijų finansavimo rodiklį.

Štai ką reikėtų daryti jau dabar – žvelgti į pensijas kaip į problemą, kurią reikia spręsti, o ne atidėlioti. Reikia pripažinti, kad pažadų darbuotojams nebus laikomasi ir pradėti galvoti, kaip mažinti pensijas, kad būtų sukeliama kaip įmanoma mažiau žalos – pavyzdžiui, mažinti jas jauniems darbuotojams, kurie turi daugiau laiko pasiruošti, ir turtingesniems darbuotojams, kuriems našta bus lengvesnė.
A. Brown

Ar dėl tokių įvykių Ilinojus ar kita valstija ims nebevykdyti finansinių įsipareigojimų? Tai įmanoma. Ar tai reiškia, kad tas pats nutiks ir kitoms valstijoms ir savivaldoms? Tikėtina, kad taip, labiausiai dėl to, kad kreditoriai nustos teikti paskolas daug nepadengtų pensijų išmokų turinčioms valstijoms. Ar tai suteiks visoms valstijoms (galbūt išskyrus Jutą ir Viskonsiną) galimybę pasinaudoti proga netesėti pažadų? Lažinuosi, kad taip.

Štai ką reikėtų daryti jau dabar – žvelgti į pensijas kaip į problemą, kurią reikia spręsti, o ne atidėlioti. Reikia pripažinti, kad pažadų darbuotojams nebus laikomasi ir pradėti galvoti, kaip mažinti pensijas, kad būtų sukeliama kaip įmanoma mažiau žalos – pavyzdžiui, mažinti jas jauniems darbuotojams, kurie turi daugiau laiko pasiruošti, ir turtingesniems darbuotojams, kuriems našta bus lengvesnė. Reikia rinkti kaip įmanoma daugiau indėlių, bet įgyvendinama forma, kuria darbuotojai gali pasitikėti, o ne tuščiais ateities pažadais. Be to, reikia viešinti išsamius naujausius duomenis apie fondų turtą ir pinigų srautus.

Paprasčiausias šios problemos sprendimo būdas aiškus. Sumažinti pensijų išmokas, greičiausiai iki socialinės apsaugos programos maksimumo – 3 011 dolerių per mėnesį žmogui, į pensiją išėjusiam 65‑erių. Nuo išmokų nuskaičiuoti mokesčius, vėl greičiausiai laikantis socialinės apsaugos programos taisyklių (50 proc. išmokų pavieniams gavėjams, uždirbantiems nuo 25 000 iki 34 000 dolerių per metus, ir 85 proc. uždirbantiems daugiau). Sveikatos draudimo planus paversti panašesniais į nuo 65‑erių taikomus sveikatos draudimo planus su mažesniais paslaugų tiekėjų mokėjimais. Darbuotojų indėlius siųsti tiesiai į socialinės apsaugos, sveikatos draudimo ar asmeninių pensijų kaupimo programų sąskaitas, o ne skirti jas į pensiją išėjusių darbuotojų išmokoms.

Dėl to kils rimtų ginčų – pirma dėl to, kad reikės priimti tai, kas neišvengiama, o antra – dėl to, kad reikės susitarti dėl tikslių sąlygų. Kas bus siūloma policijos pareigūnams, o kas – mokytojams ir valstybinės transporto priemonių agentūros pareigūnams? Ar visi valstijų ir vietos savivaldybių planai bus vienodi, ar išmintingesnių valstijų gyventojams bus suteikiami geresni planai negu išlaidesnių valstijų? Kaip menkus fondus paskirstyti pensijoms ir sveikatos apsaugos paslaugoms? Kiek prisidės mokesčių mokėtojai ir skolintojai? Į šiuos klausimus atsakymų bus ieškoma įstatymų leidėjų kabinetuose, teismo salėse ir profesinių sąjungų rinkimuose. Kilusios kovos nebus nei gražios, nei smagios. Bet kuo greičiau pripažinsime problemą ir pradėsime ją spręsti, tuo greičiau jos atsikratysime.