Idėja ta pati, tačiau kaip ją įgyvendinti?

Neperseniausiai per radiją kalbėjęs architektas Algirdas Kaušpėdas išsakė savo mintis apie Lietuvoje vykdomą senų daugiabučių renovaciją. Kalba, be abejo, eina visų pirma, apie pirmuosius blokinius namus, liaudyje vadinamais „chruščiovkėmis“. Taip, prieš 60 metų tokie greitai statomi namai sprendė ne tik socialinius, bet ir politinius uždavinius – va kaip Sovietų sąjunga rūpinasi dirbančia liaudimi. Pirmieji tokie namai 1950-ųjų pabaigoje kilo Antakalnyje, Naujamiestyje, vėliau Žirmūnuose, o nuo 1968-ųjų-jais imtas statyti ir Lazdynų mikrorajonas. Žinant jų pastatymo laiką ir to meto statybų medžiagas bei pačių statybų technologijas, dabar daugiau nei akivaizdu: tuos moraliai bei technologiškai pasenusius daugiabučius gyvenamuosius namus reikėtų griauti ir jų vietoje statyti naujus, modernius, gal net ir žymiai aukštesnius. Ir tik taip vykdyti kvartalinę rekonstrukciją. Juk šie „senukai“ užima vertingą sostinės (tai liečia ir Kauną, ir Klaipėdą) teritoriją.

Todėl minėtas architektas ir išsakė idėją, kuri minima žiniasklaidos jau ne kartą: reikėtų sukurti mechanizmą, kaip esamus gyventojus iškeldinti į laikinus būstus, pasenusius kvartalus rekonstruoti, įrengti požemines automobilių saugyklas ir t.t. Nes tokių visapusiškai pasenusių namų nėra prasmės. Tam turėtų būti Vyriausybės (o ne Aplinkos ministerijos lygiu) parengtas priemonių planas. Tačiau apie tai bent jau gerą dešimtį metų tyli visos Vyriausybės. O vienos savivaldybės čia nieko nepadarys. Juolab, kad daugiausia šiuose namuose gyvena pensinio amžiaus žmonės, kuriems ir jų namo stogo remontas – misija vos – vos įmanoma. Todėl nieko nuostabaus, kad bent kiek prakutę jauni žmonės bėga iš tų senų daugiabučių, kurie ir toliau tik sensta. Be to, dabar, kai pramonė ir gamyba miestuose tarsi nueina į antrą planą, o į pirmą iškyla įvairialypis paslaugų sektorius, netenka prasmės ir anksčiau propaguota miestų vystymo idėja: miegamieji rajonai – atskirai, komercija, pramoninė teritorija–atskirai ir t.t. Bet tai daro miestą nepatogų gyventi Darbas – viename miesto gale, o būstas – kitame) bei – didina transporto srautus (tiksliau, kamščius).

Pradėkime nuo pilotinio projekto

Šia tema kalbinama Lietuvos Būsto rūmų prezidentė Daiva Matonienė visų pirma primena: mes turime beveik 36 tūkst. senos statybos daugiabučių namų, kurie yra energetiškai neefektyvūs ir kuriuos reikia arba renovuoti arba griauti. Tačiau renovuotų daugiabučių namų renovacijos skaičiai (renovuota apie 7 proc. nuo minėto skaičiaus) liudija, kad Lietuva modernizuos tuos senus daugiabučius kone visą šį amžių. Todėl, mano pašnekovė, pirmiausia, būtina Lietuvos būsto strategija, kurioje būtų numatytos pažangios būsto valdymo priemonės, socialinio būsto vystymo kryptys bei priemonės. Ir – kaip šalis pasieks, kad iki 2050 m. visi pastatai taps beveik nevartojantys energijos. Tad siekiant iš esmės spręsti senų daugiabučių namų energijos efektyvumo klausimus galimi du sprendimai: renovuoti arba griauti ir statyti naujoviškus efektyvius pastatus.

Renovaciją atlikę žmonės sako, kad tai didelių problemų nesukelia

O Vakarų šalių, kaip Vokietijos, Suomijos ir kt. praktika rodo, kad yra tokių senų namų, kurių nei ekonomiškai, nei techniškai neapsimoka renovuoti, o geriau griauti ir pakeisti naujais, energetiškai efektyvesniais, perplanuojant ir aplinką, išsprendžiant parkavimo klausimus bei tuo pačiu pagerinant gyvenimo kokybę. Tačiau kas užsienyje yra įprasta praktika, šiuo metu Lietuvoje tai yra praktiškai yra neįmanoma, nes didžioji dalis butų pastatuose yra žmonių nuosavybė ir dėl griovimo reiktų 100 proc. jų sutikimo.

Taigi, mano D. Matonienė, šalyje reikalingi esminiai pokyčiai, kad ne deklaratyviuose šūkiuose, o realiai matytume rezultatus siekiant reikšmingų išmetamųjų grynojo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimo šalyje. O pastatai ir sudaro daugiau 40 proc. viso išskiriamo anglies dioksido kiekio. Todėl, pirma, senų daugiabučių namų renovacijos procesas turi būti iš esmės peržiūrėtas ir spartinamas 40 proc. ir daugiau, mažinamas biurokratizmas, naudojamos efektyvesnės renovacijos technologijos. Antra, įvertinus techniniams ekspertams ir nustačius, kad pastatą yra geriau griauti, svarbu sukurti tinkamą teisinę aplinką ir realią galimybę tai padaryti. Griovimo įstatymas ir esminės nacionalinės skatinimo nuostatos turi būti sukurtos, o miestų vystymo vizijos ir kvartalų kūrimas galėtų tapti puikios priemones šio tikslo siekimui. Ir pradėti tai reikėtų nuo pilotinio – demonstracinio projekto.

Tikrai rengiamės renovuoti 100 metų??

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas Dalius Gedvilas pratęsia D. Matonienės mintis, paminėdamas, jog Valstybės kontrolės duomenimis, dabartiniu tempu visi daugiabučiai Lietuvoje būtų modernizuoti tik po...100 metų. Nes nuo 2005 m. iki dabar buvo renovuota tik apie 3 500 namų. Todėl LSA siūlo keisti renovacijos modelį, didinti jos apimtis ir tų senų daugiabučių modernizaciją šalyje pabaigti bent jau per 10–15 metų. Viena iš esminių sąlygų, prieš pradedant statinį renovuoti – statinio stabilumo ir statikos ekspertizė. Tik gavus teigiamą išvadą, statinys gali būti renovuojamas.

Mat pagal Vyriausybės patvirtintą Daugiabučių namų modernizavimo programą, numatyta iki šių metų pabaigos modernizuoti 4000 daugiabučių namų, tačiau akivaizdu, jog to įgyvendinti nepavyks, nes nuo 2005 m. iki dabar buvo atnaujinta tik apie 3500 daugiabučių, – pastebi D. Gedvilas. Todėl dabartiniu tempu visi daugiabučiai Lietuvoje būtų modernizuoti tik po 100 metų. Tai rodo, kad planai ir lūkesčiai neatitinka realaus renovacijos įgyvendinimo greičio. Pavyzdžiui, vien Vilniuje nuo 2018 m. iki dabar baigti vos 36 renovacijos projektai. Valstybė turi užsibrėžti ambicingesnį tikslą ir pabaigti renovaciją šalyje per 10–15 metų. Todėl reikia ieškoti naujų ir efektyvių programos įgyvendinimo būdų, kurie esamą modernizacijos procesą paspartintų. Pasak LSA prezidento, itin lėtus daugiabučių modernizacijos tempus lemia per mažas valstybės finansavimas renovacijos projektams ir sukurtos per sudėtingos procedūros gyventojams gauti paramą.

Išeitis – tik kvartalinė renovacija

D. Gedvilo manymu, šiandien yra būtina didinti valstybės finansavimą renovacijos projektams ir plėsti jo formų įvairovę. Be to, reikėtų paprastinti per sudėtingas procedūras, siekiant gyventojams gauti paramą, nes esamos sąlygos dar pirminėje stadijoje žmones atgraso priimti teigiamą sprendimą dėl namo renovacijos, baiminantis įsivelti į ilgą biurokratinių kliūčių maratoną.

Jo teigimu, neabejotinai trūksta ir pačių gyventojų pasitikėjimo bei aktyvesnio įsitraukimo į modernizacijos procesą, o tai liudija, jog renovacija šalyje nėra teisingame kelyje. Dauguma žmonių stokoja pasitikėjimo renovacija arba vis dar turi įsisenėjusią nuomonę, kad daugiabučio modernizavimas nėra reikalingas, todėl nesiryžtama investuoti į pastato atnaujinimą. Akivaizdu, jog didelė dalis daugiabučių gyventojų bendruomenių nepasitiki modernizacijos efektyvumu, kokybe ir todėl neįsitraukia į renovacijos procesą. Pirkdami statybos darbų paslaugas už mažiausią kainą, užsakovai gauna žemos kokybės paslaugas, o tai lemia neigiamus atsiliepimus ir skeptišką požiūrį į pačią renovaciją. Todėl, mano statybininkas, daugiabučių modernizacijos spartą ir siektinas apimtis užtikrintų nauji sprendimai, tokie kaip kvartalinė renovacija ir daugiau įvairių „mažosios“ renovacijos variantų.

„Dabar visi nemodernizuoti daugiabučiai tiesiog šildo lauko orą, kas lemia didesnes gyventojų išlaidas šildymui, o pačių pastatų būklė kiekvienais metais vis labiau prastėja. Kvartalinė renovacija leistų modernizuoti ne tik visus nustatyto kvartalo daugiabučius, bet ir inžinierines namų sistemas, bendras daugiabučių erdvės, praplėsti automobilių stovėjimo aikšteles, o tai pagerintų ir žmonių gyvenimo kokybę“, – sako D. Gedvilas.

Kartu LSA vadovas atkreipia dėmesį, jog renovacijos procese labai trūksta ir šilumos tiekėjų įsitraukimo. Jam nerimą kelia tai, kad šiandien į daugiabučių modernizaciją nematome įsitraukusių šilumos tiekėjų. Galima daryti prielaidą, jog šiuo metu jiems nenaudinga, kad būtų spartinamas renovacijos procesas. Todėl valstybė turėtų skatinti šilumos tiekėjų įsitraukimą į renovacijos procesą, nes bendradarbiavimas leistų užtikrinti efektyvų tikslų įgyvendinimą.

Kiekvienas pastatas turi savo amžių, bet tik – ne Lietuvoje

O senų daugiabučių griovimo idėja, pritaria tam LSA vadovas, yra pagrįsta, tačiau Lietuvoje neturime sukūrę plano, ką galėtume pasiūlyti gyventojams, jei griauname senus daugiabučius ir vietoje jų – statome naujus. Šiandien idėja perstatyti senus daugiabučius greičiausiai būtų sutikta su nepasitikėjimu ir sukeltų didelį visuomenės pasipriešinimą, nes dažnai gyventojai nori likti gyventi tame pačiame mikrorajone ir naujo būsto tikisi be jokių papildomų priemokų. Jeigu būtų sukurtas konkretus senų daugiabučių griovimo modelis bei metodika – va tuomet ir turėtume puikią temą diskusijai. Galbūt pavyktų rasti visiems tinkamą sprendimą ir atsisakyti senų daugiabučių. Tačiau kol kas tokio varianto neturime, o politikai apie tai bevelija patylėti. Nors pasitvirtinusi Vakarų šalių praktika įtikinamai liudija: reikia turėti tam tikrą patvirtintą visų pastatų gyvenimo ciklą. Tokį modelį visuotinai taiko skandinavai, vokiečiai, austrai. Pavyzdžiui, 60–80 metų pastatai stovi, o paskui yra keičiami naujais, energetiškai efektyvesniais. Tokiu keliu eina suomiai, kurie, pavyzdžiui, turi įstatymą, kad pastatas gali stovėti ne ilgiau nei tam tikrą skaičių metų, o pragyvenęs tą ciklą jis yra būtinai griaunamas.

Balkonų renovacija A. Jakšto gatvėje

Deja, pripažįsta ir kartu apgailestauja D. Gedvilas, mūsų valstybėje vargu ar atsirastų tam reikalingi finansiniai ištekliai, kurie leistų suteikti naujus būstus šalies piliečiams neatlygintinai. Nes dabartinė lietuviška realybė yra tokia: butų savininkai sutinka keltis iš būstų tik įvykus avarijai ir kylant pastato sugriuvimo grėsmei. Todėl iš daugumos gyventojų negalima tikėti įmokų už naujus būstus ir negalime tikėtis laisvanoriško jų išsikėlimo iš tų senų ir jau susidėvėjusių daugiabučių...

Ar dar verta pirkti būstą „chruščiovkėje“?

Minėta tema kalbinamas Antanas Kišūnas, „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas pastebi: bent jau Vilniuje sovietiniai daugiabučiai turi ir turės savo pirkėjų ratą. NT rinkoje visuomet egzistavo ir egzistuos pirkėjų auditorija, kuri nėra pajėgi įsigyti naujos statybos būsto, tad ir senos statybos daugiabučiai vis dar pilnai patenkina tokių asmenų šeimyninius poreikius. Be to, seni daugiabučiai yra renovuojami, atnaujinamos inžinerinės sistemos, palengva sprendžiamos infrastruktūros problemos ir taip ilginamas jų eksploatavimas bei – patrauklumas NT rinkoje minėtai būsto pirkėjų kategorijai.

Užtat priešinga situacija su tai seniais daugiabučiais yra mūsų provincijoje. Ir kalba eina ne tiek apie techninę tokių pastatų būklę, bet apskritai tenykščių gyventojų skaičių. Nes, pasirodo, regioniniuose miestuose ir miesteliuose yra tokių daugiabučių, kuriuose gyvena vos keli žmonės, o visą namą komunalinėms tarnyboms reikia šildyti, teritoriją prižiūrėti. Kaip ir be to, tokio namo inžineriją periodiškai būtina remontuoti. O tai yra visiškai neefektyvu ir tai jau yra labai rimta problema vietos savivaldybėms. Bet jų balsas, kaip žinia, į sostinę neina…

Senų daugiabučių renovavimo tempai Lietuvoje:
2016 m. buvo baigti tik 786 renovacijos projektai;
2017 m. – 403;
2018 m. – 224;
2019 m. – 269;
Šiemet modernizuota tik 118 daugiabučių.
(Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) duomenimis).

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)