Gyvendama Londone turiu galimybę stebėti, kaip ir su kokiais prieskoniais kunkuliuoja šis daugiakultūrinis katilas. Kaupiu informaciją, dėlioju ją į „stalčiukus“, nes manau, kad vieną dieną ji bus labai vertinga Lietuvoje. Ar statistinis Lietuvos darbdavys ir būsimi bendradarbiai yra pasirengę dirbti su kitų kultūrų, rasių, tradicijų, religijų bei mentaliteto žmonėmis?
Pasak ekonomisto, Lietuvoje užsieniečiai vis dar sudaro tik beveik 3 proc. visų gyventojų, todėl liūdėti dėl emigracijos ir bijoti imigracijos atrodytų labai nenuoseklu. Bijoti imigracijos tikrai nereikia, bet tam, kad galima būtų bent minimaliai valdyti ir reguliuoti šį procesą, turime turėti tam tikrų žinių ir jau dabar į vadovų MBA studijas verta įtraukti tokią mokymų programą, kurios metu vadovai galėtų lavintų lyderystės įgūdžius, mokydamiesi dirbti su imigrantais.
Gyvendama Londone visa tai matau iš arti ir turiu galimybę stebėti, kaip ir su kokiais prieskoniais kunkuliuoja šis daugiakultūrinis katilas. Kaupiu informaciją, dėlioju ją į „stalčiukus“, nes manau, kad vieną dieną ji bus labai vertinga Lietuvoje.
Pavyzdžiui, pernai Jungtinėje Karalystėje dirbo 1,29 mln. ne ES šalių ir 2,27 mln. ES piliečių, 12 proc. šalies sveikatos apsaugos sektoriaus darbuotojų yra užsieniečiai, beveik du trečdaliai Londono klientų aptarnavimo ir mažmeninės prekybos sektoriaus darbuotojų yra užsieniečiai. Kokie yra vietos darbdavių ir darbuotojų santykiai?
Visų pirma, imigrantai labai gerai išmano savo teises. Bet koks netinkamas ar neetiškas darbdavio poelgis dažnai susilaukia atsako – skundo atitinkamai institucijai. Ypač tokie atvejai dažni, kai mėginama atsisveikinti su nepateisinusiu lūkesčių darbuotoju. Tuomet darbdavys privalo būti parengęs aiškius ir tiksliai suformuluotus argumentus, labai konkrečius įrodymus, nes gali būti apkaltintas, pavyzdžiui, persekiojimu ar patyčiomis ir nepaisant to, kad su darbuotoju atsisveikina dėl objektyvių priežasčių, tiesa nebūtinai bus jo pusėje. O jeigu vėliau gaus užklausimą dėl rekomendacijos, tai turės teisę paminėti tik tai, kad darbuotojas, apie kurį teiraujamasi, tikrai dirbo tam tikrą laiką įmonėje. Tik tiek. Nes visa kita informacija gali būti laikoma trukdymu įsidarbinti šiam asmeniui.
Tarp imigrantų nemažai yra ir tokių, kuriems darbo drausmė yra labai išplaukusi sąvoka, todėl menedžeriai niekada negali būti tikri, kad nustatytu laiku į darbą susirinks visa komanda. Štai darbuotojas vakar buvo sveikas ir žvalus, o šiandien darbe nepasirodė. Tuomet vadovai sukasi, kaip išmanydami, nes darbai nelaukia, jie turi būti padaryti čia ir dabar. Darbuotojo telefonas dažniausiai būna išjungtas ir niekas apie jį nieko nežino.
Ir tai nėra kažkoks vienkartinis atvejis, kai kuriuose darbuose tokios pravaikštos yra kasdienė rutina. Prispausti prie sienos tokie žmonės visada turi pasiteisinimą – blogai pasijutau, todėl nežadu į darbą vaikščioti savo sveikatos sąskaita. Arba – vakar taip pavargau, kad šiandien jau neturėjau jėgų ateiti. Būna ir taip, kad darbas prasideda 9 val., o darbuotojas lyg niekur nieko paskambina 11 val. ir praneša, kad dėl asmeninių priežasčių niekaip negalės atlikti savo pareigų.
Daug imigrantų darbdaviams pateikia gana patraukliai parašytus gyvenimo aprašymus – tokius profesionalai parašys už kelias dešimtis svarų. Visi jie deklaruoja, kad trokšta svajonių darbo, bet kaip vėliau išaiškėja, ne visi nori ir sugeba dirbti. Kai kurie darbuotojai ypač tobulai yra įvaldę tinginiavimo darbo vietose technikas, o jų darbo imitavimo įgūdžiai iš tiesų puikūs. Jie tobulai sugeba „prasitrinti“ didžiąją darbo dienos dalį, jie susiranda atokiausias ir saugiausias vietas, kuriose netrukdomi naršo telefone, kalbasi su giminaičiais ir net sugeba nusnūsti.
Darbdaviams tenka taikstytis ir paisyti kultūrinių skirtumų. Vos naujame darbe apšilusi kojas imigrantė pareiškia darbdaviui, kad ji niekada negalės dirbti sekmadieniais, nes septintą savaitės dieną ji turi vaikščioti į bažnyčią. Tiesa, darbdavys šią naujieną dažniausiai išgirsta tik po to, kai naujoji darbuotoja jau būna sėkmingai baigusi bandomąjį laikotarpį, per kurį ne vieną sekmadienį su aistra ir atsidavimu dirbo jai priskirtus darbus. Darbdavys puikiai žino, kokia beribė yra žodžio „diskriminacija“ reikšmė – rasiniu, religiniu, lyties ir bet kokiu kitu pagrindu, todėl minėtoji darbuotoja iš karto išbraukiama iš sekmadienio darbo grafiko.
Lietuvos darbdaviai turi būti pasiruošę ir tokiai situacijai, kai darbuotojas musulmonas, atėjus valandai X, eina melstis. Ir tokiu atveju negalėsite jam papriekaištauti, kad darbo metu darbuotojas reikalingas darbo vietoje.
Nemažai imigrantų yra nepunktualūs, nes tai yra jų kultūros, tradicijų bei gyvenimo būdo dalis. Jie nuolat vėluos į darbą, bet patys niekada nepraleis savo pertraukos ir darbe neužtruks nei minutės ilgiau, nei numatyta jo sutartyje. Nesu mačiusi skrupulingiau darbo laiką skaičiuojančių žmonių.
Lietuviams bus labai neįprasta ir tai, kaip atvykėliai iš kai kurių šalių patyrę stresą arba kai juos kas nors sunervina, staiga pradeda garsiai kalbėtis su savimi arba kažką niūniuoti savo kalba.
Lietuvos darbdavys neturėtų nustebti ir tada, kai vieną dieną pas jį ateis darbuotojas vyras ir oficialiai pareikš, kad jis yra moteris, todėl nuo šiol eis į moterų tualetus ir naudosis moterų rūbine. Arba atvirkščiai, nes niekas negali būti diskriminuojamas dėl savo seksualinės orientacijos. Todėl, planuodami naują biuro pastatą, jau dabar pradėkite galvoti ir apie tai, kad jums, kaip ir kitų šalių darbdaviams, prireiks investuoti į „neutralių lyčių“ tualetus ir rūbines.
Ir dar. Imigrantai atsineša visai kitą kultūrą ir supratimą apie lojalumą ir darbo vietos branginimą –tai yra labai menkai jų veiksmus bei elgseną lemiantys veiksniai.
Todėl, kaip sako ekonomistas N. Mačiulis, neliūdėkime ir nesibaiminkime, nes karavanas jau eina, tik nepamirškite laiku paruošti šiuos namų darbus.
