XVIII a. susiformavęs ekonomikos mokslas atsirado žmonėms stengiantis paaiškinti iki tol neregėtus reiškinius. Tuo metu keletas šalių nepaprastai praturtėjo, o kitos liko skurdžios. 1500 m. turtingiausia pasaulio šalis turto turėjo dvigubai daugiau, negu skurdžiausia; 1750 m. šis santykis išaugo iki penkių prie vieno. Nenuostabu, kad 1776 m. išleistame garsiausiame ekonomikos veikale kalbama „Apie tautų turto prigimtį ir priežastis“.
Norėdami paaiškinti tokį skirtumą tarp turtingų ir skurdžių šalių, pirmieji ekonomistai labai domėjosi kultūra – šis terminas apėmė visuomenės įsitikinimus, pomėgius ir vertybes. „Tautų turto“ autorius Adamas Smithas norėjo išsiaiškinti, kaip kultūra padeda arba trukdo kapitalizmui. Jis tvirtino, kad norint, jog rinkos ekonomikos klestėtų, reikalingos tam tikros normos – svarbiausia, kad žmonės būtų savanaudžiai, tačiau savo interesų siektų prisitaikydami prie kitų žmonių poreikių. Po kelių dešimtmečių Karlas Marksas rašė, kad kapitalizmas Azijoje neįsigalėjo dėl „rytietiško despotizmo“ kultūros.
Tačiau A. Smitho ir K. Markso teorijos dažnai buvo miglotos. O 1905 m. pasirodžiusioje Maxo Weberio knygoje „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ kalbėta konkrečiau. M. Weberis tikino, kad protestantai, ypač kalvinistai, paskatino formuotis kapitalizmą, nes pasižymėjo tvirta darbo etika.
Tačiau XX a. viduryje į tokius kultūrinius paaiškinimus imta žvelgti nepalankiai. Šeštajame dešimtmetyje ėmus sparčiai augti Japonijos, o vėliau ir vadinamųjų Azijos „tigrų“ ekonomikai, K. Markso ir M. Weberio tikinimai, kad industrializacija įmanoma tik Vakarų kultūroje, sumalti į miltus. Tuo pačiu metu atsirado galimybė rinkti daugybę duomenų ir juos panaudoti statistinėms analizėms, todėl ekonomistų dėmesys nukrypo kitur. Kam vargti su tokiais sunkiai išmatuojamais dalykais kaip moralė, jei galima rinkti tikslius duomenis, apie, pavyzdžiui, sukauptą kapitalą, atlyginimus bei įdarbinimo lygį ir naudoti juos regresiniame modelyje? 1970 m. Nobelio premijos laureatas Robertas Solow pajuokavo, kad bandymai paaiškinti ekonomikos augimą kultūra sudegė „mėgėjiškos sociologijos ugnyje“.
Tačiau susidomėjimas kultūra nedingo – o dabar ėmė skintis kelią atgal. Nuo devintojo dešimtmečio tokios duomenų bazės kaip „World Values Survey“ ir „General Social Survey“ suteikė galimybę lengviau kiekybiškai išmatuoti pasaulio kultūrinius polinkius ir pabandyti rasti jų ryšį su ekonomine padėtimi. Dabar straipsniai apie kultūros svarbą spausdinami geriausiuose ekonomikos žurnaluose. Net daugelis užkietėjusių moksliukų pagaliau ėmė suvokti, kad vien ekonomika paremtas mąstymas ribotas.
Greičiausiai vienu įtakingiausių kultūrinės ekonomikos srities tekstų galima laikyti 1993 m. pasirodžiusią Roberto Putnamo knygą „Making Democracy Work“ („Veiksminga demokratija“). R. Putnamas stengėsi suprasti, kodėl šiaurės Italija daugelį dešimtmečių buvo turtingesnė už pietų Italiją, o kad tai paaiškintų, pradėjo naudoti platų terminą „socialinis kapitalas“. Jis tvirtino, kad pietiečiai nepaprastai ištikimi savo šeimynykščiams, tačiau nepasitiki pašaliniais – o šiauriečiai mieliau mezga ryšius su nepažįstamaisiais. Šiaurėje žmonės dažniau skaito laikraščius, dažniau stoja į sporto ir kultūros draugijas bei dažniau balsuoja referendumuose. Pasak teorijos, dėl to šiaurėje vyriausybės dirba geriau, ekonominiai sandoriai vykdomi našiau, o dėl to sukaupiama daugiau turto – nors R. Putnamas ir nenurodė, kaip tiksliai šie veiksniai susiję vienas su kitu.
Šias idėjas pagilinti ir kultūriškai paaiškinti, kodėl vienos teritorijos turtingesnės, o kitos skurdesnės, bandė ir kita grupelė tyrėjų, daugiausiai R. Putnamo tyrimų įkvėptų italų. 2004 m. pasirodžiusiame Luigi Guiso, Paola Sapienza ir Luigi Zingales moksliniame darbe taip pat tiriama Italija ir pateikiama išvada, kad aukštą socialinį kapitalą turinčiose vietovėse namų ūkiai rečiau daro pinigines investicijas ir dažniau investuoja į akcijas bei rečiau skolina neoficialiai. Teritorijose, kur žmonės nepasitiki jų šeimai nepriklausančiais žmonėmis, gali būti sunku formuoti dideles verslo organizacijas, kurios galėtų pasipelnyti iš masto ekonomijos bei skatinti įvesti naujų technologijų. Taip galima paaiškinti, kodėl turtingame Italijos šiaurės regione Lombardijoje verslai vidutiniškai turi po 13 darbuotojų, o skurdžiame pietiniame Kalabrijos regione – tik po penkis.
Kiti tyrėjai žvelgia už Italijos ribų. 2016 m. pasirodžiusioje knygoje „A Culture of Growth“ („Augimo kultūra“) Šiaurės Vakarų universiteto profesorius Joelis Mokyras tvirtina, kad paaiškinti, kodėl vienos valstybės tapo industrializuotos, o kitos ne, galima pasitelkiant „varžymosi principą“. Tokios organizacijos kaip 1660 m. įkurta Londono karališkoji draugija tapo apsikeitimo idėjomis forumu, kuriame žmonės dalinosi atradimais ir griežtai nagrinėjo kitų žmonių teorijas. Be to, labai svarbu, kad laikui bėgant Europos mokslininkų tikslas nebebuvo, J. Mokyro žodžiais tariant, „nemąstant rinkti empirinius faktus“ – imta daryti atradimus, kuriuos galima panaudoti realiame gyvenime. Moksliniai tyrimai paklojo pamatus išskirtinei Europos ekonomikai. Kitose pasaulio šalyse neįvyko nieko panašaus.
Kultūros klubas
Atrodo, kad vėl atgijus metodui turtą ir skurdą aiškinti remiantis kultūra, metodologijoje žengiamas žingsnis pirmyn. Tačiau kyla du rimti klausimai. Pirmasis susijęs su kultūrinių ypatybių kilme – iš kur atsiranda tam tikra kultūra? O antrasis – kodėl panašios kultūros kartais atsiduria visiškai skirtingoje ekonominėje padėtyje. Kad galėtų atsakyti į šiuos klausimus, ekonomistai ėmė atsižvelgti į istorijos, ir ypač istorinių atsitiktinumų, svarbą.
Pirma aptarkime kultūrinių savybių kilmės klausimą. Kai kuriuose tyrimuose spėjama, kad jie susiformavo dėl prieš šimtus metų įvykusių pokyčių. 2013 m. pasirodžiusiame velionio Alberto Alesina ir dviejų kolegų darbe aptariama, kodėl skirtingose šalyse labai skiriasi moterų dalyvavimo darbo rinkoje rodikliai. Egiptas ir Namibija turto požiūriu labai nesiskiria, tačiau darbo rinkoje dalyvaujančių moterų Namibijoje beveik dvigubai daugiau, negu Egipte. Moksliniame darbe spėjama, kad tokie skirtumai atsirado dėl prieš pramoninę erą egzistavusių žemės ūkio ir aplinkos sąlygų. Norint arti žemę plūgu, kaip įprasta Egipte, reikia stipresnės viršutinės kūno dalies – todėl vyrai šį darbą atlikdavo geriau. O Namibijoje buvo labiau įprasta dirvoninė žemdirbystė, kuriai naudojami tokie įrankiai kaip kauptukas, todėl moterims ja užsiimti buvo lengviau. Šių žemės ūkio technologijų pasekmės jaučiamos dar ir šiandien.
Kiti ekonomistai norėdami paaiškinti dabartinius pajamų ir turto skirtumus žvelgia į tolimą praeitį. Praeitais metais paskelbtame Harvardo universiteto profesoriaus Benjamino Enke moksliniame darbe pateikiama įrodymų, kad priešindustrinėse visuomenėse, kurios gyveno teritorijose, kur buvo labiau paplitę patogenai, susiformavo artimesnės giminystės sistemos – tai reiškia, kad žmonės buvo labai ištikimi savo šeimynykščiams, bet nepasitikėjo pašaliniais. Vietovėse, kuriose plito ligos, artimi ryšiai su šeima buvo naudingi, nes taip žmonėms rečiau reikėdavo keliauti ir kildavo mažesnė rizika užsikrėsti. Vietovės, kuriose prieš šimtus metų buvo susiformavę artimesni šeimos ryšiai, šiais laikais skurdesnės – šis santykis pirmą kartą atsiskleidė prasidėjus pramoninei revoliucijai. Kituose tyrimuose žvelgta dar toliau į praeitį ir spėta, kad šiuolaikiniai kultūriniai skirtumai atsirado dėl genų variacijų. Tačiau tokie tyrimai vis dar gana neįprasti, o dauguma ekonomistų apie genetiką nenori net girdėti.
Kitoje tyrimų kryptyje dėmesys sutelkiamas į atvejus, kuriuose norint paaiškinti ekonominius skirtumus vien kultūros neužtenka. Pavyzdžiui, pažvelkime į Gvatemalą ir Kosta Riką. „Šios dvi šalys įsikūrusios panašioje geografinėje vietovėje, turi panašią istoriją ir kultūrinį paveldą, o XIX a. turėjo panašių ekonominių galimybių“, – praeitais metais pasirodžiusioje knygoje „The Narrow Corridor“ („Siauras koridorius“) teigia Daronas Acemoglu ir Jamesas Robinsonas. Tačiau šiandien vidutinis Kosta Rikos gyventojas daugiau kaip dvigubai turtingesnis už vidutinį Gvatemalos gyventoją. Pasak D. Acemoglu ir J. Robinsono, iš pradžių atrodė, kad šis skirtumas atsitiktinis. Tačiau galų gale paaiškėjo, kad viską nulėmė kava. Kosta Rikoje atsiradus Europos rinkai skirtoms kavos plantacijoms santykiai tarp vyriausybės ir visuomenės įgijo pusiausvyrą – greičiausiai todėl, kad šalyje daugiau nederlingos žemės ir smulkių ūkininkų. O Gvatemaloje kavos plantacijos padėjo susiformuoti godžiai vyriausybei.
Vis daugiau ekonomistų žvelgia ne tik į kultūrą, bet ir į „institucijas“ – tuo dažnai omenyje turima teisinė sistema ir reglamentai. Kai kurie kultūrinės ekonomikos gynėjai tvirtina, kad žvelgiant į institucijas tik patvirtinamos jų idėjos, nes juk institucijos ir yra socialinių normų, vertybių ir polinkių rezultatas. Pavyzdžiui, paaiškinti, kodėl Europos socialinės apsaugos institucijos kur kas dosnesnės negu JAV, galima pažvelgus, kaip skirtingai amerikiečiai ir europiečiai suvokia nelygybės priežastis.
Tačiau daugeliu atveju susiformavusios institucijos neturi nieko bendra su valstybės kultūra. Kartais viskas priklauso nuo sėkmės. J. Mokyras teigia, kad į daugelį valstybių susiskaldžiusi Europa buvo puiki vieta inovacijoms – tradicinėms idėjoms pasipriešinti norėję ir valdovų įniršį užsitraukę intelektualai galėdavo išsikelti kitur (pavyzdžiui, Tomas Hobsas „Leviataną“ parašė Paryžiuje). Tuo tarpu Kinijoje, kaip tvirtina J. Mokyras, mąstytojams pabėgti būdavo sunku. Europiečiai tokios sistemos neplanavo – tiesiog taip išėjo.
Kitame D. Acemoglu ir J. Robinsono kartu su Masačusetso technologijų instituto profesoriumi Simonu Johnsonu parašytame darbe paminimas dar vienas atsitiktinis šiuolaikinio turto ir skurdo priežastis paaiškinti galintis elementas – t. y., kokiomis ligomis dažniau sergama tose valstybėse. Atvykėlių mirtingumo rodiklis kai kuriose kolonijose, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje arba Australijoje, buvo mažesnis – iš dalies dėl to, kad tose šalyse paplitusios ligos nebuvo tokios užkrečiamos. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Malyje ir Nigerijoje, mirtingumas buvo kur kas didesnis. Kolonistai tokiose šalyse kurtis nenorėjo, tačiau norėjo naudotis jų žaliavomis. Todėl Malyje ir Nigerijoje kolonistai apsigyvendavo rečiau ir sukūrė sistemas, kuriomis buvo galima gauti kaip įmanoma daugiau žaliavų į šalį siunčiant kaip įmanoma mažiau žmonių. Pasak D. Acemoglu, S. Johnsono ir J. Robinsono, taip susikūrė iki šiol išsilaikiusios godžios vyriausybės.
Ar ekonomistai nors kiek priartėjo prie atsakymo į šį esminį savo mokslo šakos klausimą? Panašu, kad paaiškinimas kur kas sudėtingesnis, negu manė M. Weberis – tikėtina, kad vienos šalys turtingesnės, o kitos skurdesnės tapo dėl sudėtingo ekonominių iniciatyvų, kultūros, institucijų ir atsitiktinumų mišinio – o kuris iš šių elementų svarbiausias, vis dar neaišku. 1817 m. vienas iš pirmųjų ekonomistų Thomas Malthusas laiške kitam ekonomistui Davidui Ricardo rašė, kad „tautų turto ir skurdo priežastys – tai svarbiausia visų politinės ekonomikos tyrimų tema“. Po dviejų šimtmečių atgijusi kultūrinė ekonomika padėjo šiems tyrimams žengti į priekį, tačiau jie dar toli gražu nebaigti.