Šiandien kanclerės Angelos Merkel kabinetas (ji pati pateko į karantiną po kontakto su užsikrėtusiu gydytoju) paskelbė papildomą vyriausybės skolinimąsi iki 350 milijardų eurų. Iš jų 150 milijardų eurų bus skirta žymiai didesniam šių metų federaliniam biudžetui, o likusi dalis – naujam gelbėjimo fondui. Paketas, kuris papildys šimtus milijardų jau pažadėtų paskolų garantijų ir kitų priemonių, iki penktadienio turės būti patvirtintas abiejuose parlamento rūmuose.
Žengdama šį žingsnį, Vokietija pagaliau prisijungia prie kitų didžiųjų pasaulio ekonomikų, kovoje su rimta krize pasitelkdama rimtus įrankius. Tačiau Vokietijai žengti šį žingsnį buvo daug sunkiau nei kitoms šalims. Taip yra todėl, kad A. Merkel vyriausybė ilgą laiką siejo savo patikimumą vokiečių rinkėjų akyse su subalansuoto biudžeto politika, dar vadinama „juoduoju nuliu“, kuri reikalauja, kad mokestinės įplaukos padengtų fiskalines išlaidas.
Tokia politika buvo 2009 m. priimtos konstitucinės pataisos pasekmė. Įkvėpta finansų krizės ir vadinama „skolų stabdžiu“, ji smarkiai riboja vyriausybės skolinimosi galimybes – išskyrus nenumatytus kritinius atvejus.
Ilgus metus tarptautinis konsensusas nuo Vašingtono iki Paryžiaus, Romos ir Briuselio reiškė pasipiktinimą dėl šio Vokietijos skolų stabdžio. Visų pirma, Vokietijai verkiant reikia viešųjų investicijų, kad būtų galima pataisyti klibančią infrastruktūrą. Be to, ji yra vienintelė didelė euro zonos ekonomika, turinti fiskalinių pajėgumų stimuliuoti stagnuojantį žemyną, kaip mėgsta pabrėžti juodojo nulio kritikai.
Praėjusiais metais daug tų pačių vokiečių ekonomistų ėmė pritarti „anglosaksiškam“ požiūriui. Taip pat – centro kairiosios pakraipos politikai, nuo opozicijos žaliųjų iki socialdemokratų A. Merkel valdančiojoje koalicijoje.
Tačiau jiems kelią pastojo A. Merkel konservatoriai. Net ir dabar jie tvirtina, kad skolų stabdis – anaiptol ne problemos dalis, bet kaip tik sprendimas. Jei Vokietija, skirtingai nei, pavyzdžiui, Italija, dabar gali išleisti tiek lėšų, kiek reikia, tai tik dėl apdairaus šalies fiskalinio valdymo visus šiuos metus. O juodojo nulio taisyklė, leidžianti daryti išimtis ekstremalių situacijų metu, visada buvo pakankamai lanksti – netgi pandemijos atveju.
Galbūt. Tačiau šie vokiški samprotavimai ir toliau nepaiso ypatingo Vokietijos vaidmens euro zonoje. Net ir dabar šalies reakcija yra grynai nacionalinio pobūdžio ir nukreipta į tikėtiną vidaus ekonomikos nuosmukį, kurį Miunchene įsikūrusi ekspertų grupė vertina 255–729 milijardais eurų, o tai prilygtų 7,2–20,6 proc. produkcijos sumažėjimui.
Vokietijai vertėtų galvoti apie save kaip apie didžiausią milžiniškos ekonomikos – euro zonos – dalį. Vokietijos politikos formuotojai, įskaitant A. Merkel, vis dar nesupranta, kad Vokietija iš esmės yra euro sąjungos „hegemonas“, jos ekonomikos sargas. Siekdama išsaugoti sąjungą, Vokietija turėtų priimti ne nacionalinį, bet visai Europai aktualų atsaką, jei ne pandemijos metu, tai bent jau iškart po jos.
Tam reikėtų įsteigti euro zonos iždą, panašų į Amerikos, ir rinkti naujus euro zonos mokesčius, kurie padengtų euro zonos, kaip visumos, ateities obligacijas, analogiškas JAV vyriausybės obligacijoms. Tuomet regionas galėtų didinti skolą mažesnėmis palūkanomis nei atskiri euro zonos nariai, pavyzdžiui, Italija. Pinigai bus permesti ten, kur jų labiausiai reikia.
Žinoma, naivu įsivaizduoti, kad euro zona gali tiesiog spragtelėti pirštais ir sudaryti šitokią fiskalinę sąjungą – kontroversišką net gerais laikais – visuotinės sveikatos katastrofos metu. Tokiam procesui iš principo reikės kompromisų, papildomų apribojimų nacionaliniams biudžetams ir didesnės politinės integracijos. Kol kas, kai 19 euro zonos narių kiekviena atskirai kovoja už savo piliečių gyvybes, viruso suvaldymo priemonės privalo išlikti prioritetu.
Bet kol Europos šalys, įskaitant Vokietiją, bando gelbėti savo nacionalines ekonomikas nuo blogiausio, jos taip pat turėtų psichologiškai ruoštis tai dienai, kai virusas atsitrauks – šiais ar kitais metais. Net jei Europos centrinis bankas nuvys šalin dar vieną suverenios skolos krizę, euro zonos šalys iš pandemijos išeis su visiškai skirtingais skolos lygiais – kaip tik tada, kai joms teks atkurti savo ekonomikas.
Taigi šūktelėkime Vokietijai dukart valio už gerą pradžią. Bet trečiąjį valio pasilaikykime tam metui, kai Berlynas pagaliau žengs dar vieną žingsnį ir prisiims ekonominio lyderio vaidmenį euro valiutos sąjungoje – sąjungoje, kuri privalo būti tvirta, jei nori išgyventi ne tik šią pandemiją, bet ir ateinančią krizę.
