Dėl nuolatinės šiauriečių baimės, kad reikės prisiimti pietiečių neatsakingumo pasekmes, politikai nuo Amsterdamo iki Helsinkio jau ilgai stabdo bankų reformas ir visos euro zonos fiskalinę integraciją. Dėl šios baimės kilo daugybė ginčų apie pinigų politiką (naujausiasis dabar pačiame įkarštyje). Lapkričio 1 d. Europos centrinis bankas (ECB) vėl ėmėsi kiekybinio lengvinimo priemonių – t. y., ėmė pirkti obligacijas naujai išspausdintais pinigais.
Šiaurės šalyse (taip pat ir Vokietijoje bei Nyderlanduose) rugsėjį priimtas sprendimas smarkiai kritikuotas daugumos laikraščių ir net buvusių bei esamų centrinio banko atstovų. Jų skundai atskleidė, kad taupios šalys baiminasi neigiamų palūkanų normų ir mano, kad naudojantis kiekybinio lengvinimo priemonėmis įsiskolinusios pietų valstybės bus atleistos nuo atsakomybės. Dėl šių priežasčių pinigų politika gali imti panėšėti į pinigų pervedinėjimą.
Tačiau iš tiesų atsakymas į klausimą, ar šiaurė išlaiko pietus, ne toks paprastas. Gyvenimo standartų skirtumas vis dar didelis, tačiau tarpvalstybiniai pinigų srautai išsilygino. O dėl išpeiktosios pinigų politikos iš dalies atsakinga pati šiaurė.
Pirmą kartą atsiradus eurui, jis sujungė labai skirtingų valstybių grupę. BVP vienam gyventojui Graikijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje buvo 30–40 proc. žemesnis, negu Vokietijoje. Tačiau ką tik susivienijusioje Vokietijoje ekonomika augo lėtai, o nedarbo lygis buvo didelis. Ji buvo turtinga, bet ne tokia turtinga, kaip kitos šalys. Austrijoje vidutinės pajamos buvo dešimtadaliu, o Nyderlanduose – penktadaliu didesnės negu Vokietijoje.
Pirmąjį bendrosios valiutos dešimtmetį tarpvalstybinės bankų paskolos pietų šalyse paskatino pernelyg dideles viešąsias ir privačiąsias išlaidas, sukėlusias atlyginimus ir slopinusias konkurenciją. Einamosios sąskaitos deficitai augo – iki 12 proc. BVP Portugalijoje ir 15 proc. BVP Graikijoje. Ištikus krizei, privatūs pinigų srautai išseko. Graikijoje, Airijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje jie pakeisti gelbėjimo fondais. TARGET2 (mokėjimų sistema, skirta nacionaliniams centriniams bankams atsiskaityti su ECB) taip pat padėjo sušvelninti krizės pasekmes ir suteikė galimybę krizę patiriančių šalių centriniams bankams praktiškai pasiskolinti iš kitų.
Jei padalytume aštuonias prieš 2001 m. į euro zoną įstojusias šalis (t. y., neskaitant vėliau prisijungusių rytų valstybių) į šiaurės šalis ir pietų šalis, paaiškėtų, kad ekonominiai skirtumai tarp jų padidėjo. Šiaurės šalys (Austrija, Suomija, Vokietija ir Nyderlandai) išsiveržė į priekį (Vokietija – padedama darbo rinkos reformų). Tuo tarpu pietūs (Graikija, Italija, Portugalija ir Ispanija) atsiliko. O Prancūzija pateko į vidurį. 1999 m. Prancūzijoje pajamos vienam gyventojui buvo beveik tokios pačios, kaip Vokietijoje. Be to, Prancūzija turėjo einamosios sąskaitos perteklių. Tačiau dabar dėl aukšto nedarbo lygio, didelių skolų ir einamosios sąskaitos deficito ji labiau primena pietų valstybę.
Vis dėlto pietų valstybės dabar mažiau priklausomos nuo pinigų srautų iš šiaurės. Daugelyje šalių įsivyravo pusiausvyra (nors susikaupusios valstybės skolos vis dar didelės). Pavyzdžiui, pažvelkime į pinigų srautus tarp Vokietijos ir Ispanijos. Ispanijos einamosios sąskaitos deficito su Vokietija beveik neliko. Taip pat sumažėjo ir kapitalo srautai. 2006 m. Vokietijos investuotojai Ispanijai iš viso skyrė 50 mlrd. eurų investicijų. Praeitais metais ši suma sumažėjo iki 3 mlrd. eurų. Iš dalies šie pokyčiai atskleidžia, kad pietų šalys tapo konkurencingesnės: 2015–2018 m. Vokietijoje darbo jėgos kainos augo daugiau kaip dvigubai greičiau negu pietų šalyse.
O darbo jėga iš pietų keliauja į šiaurę. Italų žurnalisto Federico Fubini paskaičiavimais, 2008–2017 m. į Vokietiją atvyko 2,7 mln. migrantų iš kitų ES šalių, o trečdalis jų – iš pietų šalių. Tokios šalys kaip Graikija ir Portugalija neteko jaunų ir gana aukštą išsilavinimą turinčių gyventojų. Taigi taip kitoms šalims perleidžiama daugybė kvalifikuotų darbuotojų ir investicijų į išsilavinimą.
Tačiau šiauriečiai turi ir kitų nusiskundimų. Pavyzdžiui, Vokietijos žiniose dažnai skelbiama apie TARGET2 balansą. 2018 m., kai Vokietijos kreditai sistemoje pasiekė beveik 1 trln. eurų (30 proc. BVP), kai kurie ekonomistai tvirtino, kad tai – „slapti gelbėjimo fondai“ labai įsiskolinusioms šalims, pavyzdžiui Italijai ir Ispanijai. Bet Centrinio banko atstovai atsakė, kad didžioji kreditų dalis atsirado dėl pasenusios apskaitos sistemos, reikalingos dėl kiekybinio lengvinimo.
Jei pietų šalies centrinis bankas perka obligacijas iš ne euro zonoje įsikūrusio investuotojo, turinčio korespondentinės bankininkystės ryšių su Frankfurtu, Vokietija gauna daugiau TARGET2 kreditų. Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro atstovas Daniel Gros teigia, kad šias sąskaitas išlyginti reikėtų tik tuo atveju, jeigu bendros valiutos būtų visiškai atsisakyta. Tačiau vėl pradėjus pirkti turtą gali būti, kad Vokietijos kreditai toliau augs, o nusiskundimų daugės.
Taip pat ilgai skundžiamasi dėl skatinamųjų pinigų politikos priemonių. Daugiausiai ECB pigių paskolų sistema bankams naudojasi Ispanijos ir Italijos bankai. Dėl kiekybinio lengvinimo mažėja obligacijų pajamingumas, todėl daugiau skolų turinčios vyriausybės moka mažesnes palūkanų normas. Tačiau pasak Vokietijos ekonominių tyrimų instituto atstovo Marcel Fratzscher, pinigų politikoje nauda pietų šalims nebūtinai reiškia žalą šiaurės šalims. Žemesnės palūkanų normos naudingos ir Vokietijos vyriausybei. Į eksportą orientuotos šiaurės šalys iš silpno euro išlošė daugiausiai. Be to, stimuliuojančių priemonių būtų reikėję mažiau, jeigu Vokietijos ir Nyderlandų vidaus rinkose būtų daugiau išleidžiama, taip didinant euro zonos paklausą ir infliaciją, o ne kaupiant didžiulius einamosios sąskaitos perteklius.
Dėl tokio susiskaidymo reformuoti pinigų sąjungą net geriausiu atveju labai sunku. Lapkričio 5 d. Vokietijos ministras pirmininkas Olaf Scholz pareiškė, kad palaikytų bendrą indėlių garantijų schemą euro zonoje. Tačiau su viena (ir labai rimta) sąlyga – kad pietų šalių bankai turimas valstybės garantuotas skolas turėtų užtikrinti didesniais rezervais. Panašu, kad šiauriečių baimė, kad teks pervedinėti pinigus pietų šalims, niekur nedingo.