Šiuo paketu siūloma maždaug keturis mėnesius darbo netekusiems amerikiečiams kartu su nedarbo išmoka teikti papildomus 300 dolerių per savaitę, skirti 288 mlrd. dolerių smulkiems verslams, 160 mlrd. dolerių valstijų ir vietos vyriausybėms ir 82 mlrd. dolerių švietimui, teikti apsaugą nuo ieškinių verslams, ir skirti kitokio finansavimo trumpalaikėms ir su sveikatos apsauga susijusioms iniciatyvoms, tarp jų mitybai ir koronaviruso testams, užsikrėtusiųjų kontaktų sekimui ir skiepams. Šis paketas mažesnis, negu anksčiau šiais metais demokratų siektas 2,2 trln. dolerių paketas, bet beveik dvigubai didesnis už sumą, kurią išleisti galintys teigė respublikonai.
Atstovų Rūmų pirmininkė Nancy Pelosi ir Senato mažumos lyderis Chuckas Schumeris trečiadienį teigė, kad šis planas turėtų tapti pagrindu tolimesnėms deryboms su Senato daugumos lyderiu Mitchu McConnellu ir iždo sekretoriumi Stevenu Mnuchinu.
Šį persilaužimą derybose vyriausybė pasiekė laikotarpiu, kai atrodo, kad sunkiausios ekonominės pandemijos pasekmės lengvėja. Atlantos federalinio rezervo bankas prognozuoja, kad ketvirtajame ketvirtyje atsižvelgus į infliaciją ekonomikos metinis augimas sieks 11,1 proc. Praėjusį ketvirtį augimas buvo šoktelėjęs iki 33,1 proc., tad jei prognozės išsipildys, BVP iki metų galo pakils beveik iki tokio lygio, kokį siekė prieš koronaviruso pandemiją. Spalį nedarbo lygis nukrito iki 6,9 proc., nors balandį buvo išaugęs iki 14,7 proc. Skiepai nuo COVID-19 jau beveik paruošti, o kapitalo rinkos klesti. Tunelio gale jau matyti šviesa.
Tad ko tikimės iš federalinės paramos? Atsakant į šį klausimą verslo ir politiniams lyderiams reikėtų turėti omenyje sunkias pamokas, išmoktas per 2008 m. finansinę krizę – kad reikia ne tik trumpuoju laikotarpiu atgaivinti kenčiančią ekonomiką, bet ir skatinti ilgalaikį augimą bei suderinti žmogiškuosius ir finansinius išteklius.
Kai skiepai beveik ranka pasiekiami, lengva pamiršti, kad kova su pandemija dar nebaigta ir kad ekonomika vis dar pažeidžiama. Ši rizika labai aiški – kasdien užsikrėtusiųjų ir mirusiųjų vis daugėja, tad dėl to nerimauti reikės dar ilgai. Smulkmenos, kaip bus platinami skiepai, vis dar neaiškios, o jei išdalinti skiepus 330 mln. amerikiečių bus sunkiau, užtruks ilgiau ir kainuos daugiau, negu tikimasi, ekonomika gali šlubčioti ir didžiąją dalį 2021 m. ar net ilgiau.
Be to, lengva pamiršti ir milijonus amerikiečių, kurie vis dar kenčia. Maždaug 10 mln. amerikiečių vis dar neatgavo per pandemiją prarastų darbų, o dar daugybė milijonų neturi ko valgyti. Daugybė bedarbių amerikiečių į šią statistiką nepatenka, nes nustojo ieškoti darbo.
Pasak didžiausios pagalbą badaujantiems teikiančios šalies organizacijos „Feeding America“, gali būti, kad netrukus reguliariai valgyti nebeišgalės net 54 mln. amerikiečių – 17 mln. daugiau, negu prieš pandemijos pradžią. Neaišku, kiek užtruks laiko, kol nugalėjus pandemiją jų padėtis pagerės.
Atsižvelgus į šį kontekstą akivaizdu, kad veiksmingas paramos paketas turi ne tik suteikti paramą kelias savaites ar mėnesius. Jis turėtų padėti vystyti tvirtesnę ekonomiką, skatinančią kurtis produktyvias ir pelningas įmones bei klestinčią darbo jėgą. Ir toliau tvirtai laikomės nuomonės, kad tam reikės drąsių investicijų į švietimą, infrastruktūrą ir visuomenės sveikatą bei socialinę apsaugą pažeidžiamiausiems amerikiečiams.
Tiems, kas dar abejojo, kad to nedaryti pavojinga, galimą grėsmę aiškiai parodė pandemija. Paprastai tariant, nuo aštuntojo dešimtmečio turtingi JAV gyventojai tapo turtingesni, o vargšai – skurdesni. To rezultatas toks: 2019 m. pusė JAV namų ūkių pajamos nesiekė 68 703 dolerių – Masačusetso technologijų instituto pragyvenimą atitinkančio darbo užmokesčio skaičiuoklės duomenimis, daugelyje vietovių tokios sumos neužtenka net būtiniausiems reikmenims. Ekonominė nelygybė taip pat pasiekė gąsdinantį lygį. Pagal Gini indeksą nelygybė dabar didžiausia per visą užfiksuotą istoriją. JAV tapo viena ekonomiškai nelygiausių šalių visame išsivysčiusiame pasaulyje.
Tai – ne moralas. Daugelį dešimtmečių JAV ekonomikos augimas buvo rekordiškai tvirtas, nes šalis turėjo nepaprastai didelę, sveiką, įvairialypę ir gerai išsilavinusią vidurinę klasę – žmones, kurie sunkiai dirba, kuria inovacijas ir mėgsta pirkti. Kad ir kokia būtų ekonominė situacija, vidurinei klasei augant, o žemiausiajai klasei traukiantis, geriau būna visiems. Tačiau JAV vidurinioji klasė jau ilgai silpsta.
Galbūt nestebina, kad šalyje, kurioje vartotojų išlaidos sudaro apie 70 proc. augimo, 2007–2019 m. ekonomika atsižvelgus į infliaciją kasmet augdavo tik po 1,7 proc. Remiantis JAV ekonominių analizių biuro duomenimis, šie 13 metų buvo silpniausias laikotarpis nuo 1947 m.
Neabejotina, kad nesugebėjimas kovoti su pajamų nelygybe, prasta prieiga prie aukštos kokybės išsilavinimo ir kitomis ekonominį saugumą mažinančiomis problemomis prisidėjo prie visuomenės susiskaldymo, kuris žaloja šalies politiką, institucijas ir socialines struktūras bei gali dar labiau pakenkti ekonomikai. Šią pamoką jau reikėjo išmokti iš patirties.
Prasidėjus 2008 m. finansinei krizei federalinė vyriausybė padėjo Volstrytui ir šalies įmonėms, tačiau beveik nebandė padėti paprastiems amerikiečiams – daugelis jų prasidėjus pandemijai dar nebuvo atsigavę nuo krizės. 2007 m. prasidėjus nuosmukiui darbo neteko apie 20 proc. darbo jėgos, o daugelis tokių gerų darbų kaip prieš krizę taip ir nebegavo. Jaunesni darbuotojai neteko pragyvenimo šaltinio, todėl vis dar nedrįsta pirkti namų ir pradėti šeimos. Sumažėjo santaupų, daug kas neteko namų, teko atidėti aukštąjį mokslą, suprastėjo psichinė ir fizinė sveikata, susilpnėjo produktyvumas, o asmeninės svajonės buvo amžiams sugriautos.
Tokią ilgalaikę žalą ekonomistai vadina „histereze“ – terminas kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio randus. Pernelyg griežtas taupymas kilus 2008 m. krizei, kurio ėmėsi Kongresas, B. Obamos administracija ir verslo bendruomenė, paliko randus JAV darbo jėgai. Federaliniam rezervui teko pasinaudoti pinigų politika, kad užpildytų ekonominį vakuumą, paliktą pernelyg nedrąsių, neišradingų ir prastai informuotų lyderių, kurie nesugebėjo tinkamai naudoti fiskalinės politikos.
Nepaprastai svarbu tokios klaidos nepakartoti. Yra daugybė praeities pavyzdžių, atskleidžiančių, kokia naudinga ekonomikai gali būti gerai apmąstyta ir tvirta fiskalinė politika. Kai ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje JAV skyrė daugybę investicijų tyrimams, infrastruktūrai ir ekonominiam saugumui, padėjo sukurti visiems amerikiečiams naudingą kelis dešimtmečius trukusį klestėjimą.
Tuo pačiu pavojinga guostis ekonominiais rodikliais (pavyzdžiui, dabar matomu rinkos atsigavimu), kurie atsiliepia tik turtingiausiems amerikiečiams.
Kad ir kokio masto ir vertės bus kitas paramos paketas, juo reikėtų remti politiką, padedančią kurti atsparesnę ekonomiką, infrastruktūrą ir visuomenės sveikatos sistemą ir suteikiančią dirbantiems amerikiečiams galimybių, kurių jiems reikia, kad galėtų klestėti. Tai – užduotis ne keliems mėnesiams, o keliems dešimtmečiams.
