Kodėl žmonės šoka? Kokį vaidmenį judėjimas ar šokis galėjo atlikti žmogui atsistojus ant kojų, bet dar nemokant kalbėti? Kaip šokis galėjo padėti žmogui išmokti ramiai vaikščioti? Ar reikėtų šokio, kaip ir tikrosios kūno kultūros, mokyti visus mokyklose? Ar mąstymas ir judėjimas eina drauge? Kūnas ir dvasia – tai šokio partneriai?
„Žmogus dar motinos įsčiose pažįsta pasaulį per judesį, per vibracijas. Ir netgi gimus, dar iki kalbos yra ilgas laikas – mums reikia gyventi su ikikalbine dalimi. Ji niekur nedingsta: gali atsigulti ant kušetės ir per žodžius bandyti išsikapstyti, bet ar šis metodas atitinka tai, ką tu nori paliesti? Kitaip sakant, ar galima kūdikystės patirtį išrakinėti verbaliniais būdais? Labai abejoju“, – mintimis dalinasi filosofas.
Pasak G. Karoblio, kai kurie mąstytojai teigia, jog šokis gali būti tiesiog atavizmas – iki šių laikų išsaugotas žmogaus požymis, buvęs būdingas tolimiems protėviams. Tai buvo svarbu evoliucijoje, prieš žmogui išmokstant kalbėti. Spėjama, kad turėjo įvykti tam tikros kūniškos transformacijos, prie kurių galėjo prisidėti ir judesys, šokis.
„Nėra priežasčių galvoti, kad visada vaikščiojome atsipalaidavę, ritmiškai, į kairę, į dešinę. Tikėtina, kad atsistojęs ant dviejų kojų žmogus naudojo tai, ką sportininkai vadina sprogstamąja jėga. Staigus judesys, veržiesi, tada pailsi, tada vėl staigus judesys. Panašiai kaip mes darome, kai vejamės autobusą, atvažiuojantį į stotelę. Tad iš kur gali būti tas ramus vaikščiojimas? Atsakymas spekuliatyvus – per judėjimą, kuris yra ritminis, pasikartojantis (šokis)“, – dar vieną teoriją apie šokio reikšmę evoliucijoje pristatė filosofas.
