Kalėdinis laikotarpis visuomenę į dvi dalis dažnai suskaldo ne prasčiau nei kokie Seimo rinkimai. Vieni Kalėdų laukia jau nuo pirmųjų šalnų, ilgiausiai renkasi eglutę, prisiperka dailiai prie žaisliukų derančio dovanų popieriaus ir skiria laiko „Spotify“ grojaraščio atnaujinimui – gal nuo pernai pasirodė kokių gražių naujų melodijų. Kiti nenustoja keikti prie didžiųjų prekybos centrų susidariusių automobilių spūsčių ir nepamiršta jau nuo lapkričio piktintis: „Nespėjo vėlinių žvakių nuimt, jau pilnos lentynos blizgučių“. Šitie dažnai net prisimena Advento mėnesį, kaip mums, lietuviams, „nenatūralu“ jo metu džiaugtis ir švęsti. Nesvarbu, kad mišias paskutinį kartą girdėjo per proprosenelės laidotuvės, kai mamai dar už ausies teko į tą bažnyčią nutempti.

Pamėginkit atspėti, kurie gerą mėnesį net nesistengia slėpti šypsenos, o kurie nepailsdami ieško progų paburbėti ir ausų, kurios to burbuliavimo klausytųsi.

„Tai vis tiek prie Kūčių stalo susipešim, nežinau, kodėl su šeimyna kasmet kankinamės susitikti.“

„Aš jau nebegaliu su tom visom dovanom, reik pagaliau išskrist į kokį Egiptą atostogoms, nebesikankinsiu per šventes eilėse. O kiek pinigų išleidžiu...“

„Ir vėl pusdienį parduotuvėj, vis tiek tos geros silkės nebebus. Ką jau, ką jau, kokios šventės, prie puodų visa suplukus, paskui tik miegot ir tesinori.“

Paniurėliai keikiasi, kiek jiems tos šventės atsieis, kad jų triūso vis tiek niekas nevertins ir taip ilgai stengiasi bet kokia kaina išvengti ateinančių švenčių, kad galiausiai jos, kaip kelininkus žiema, užtinka nepasiruošusius. Ir
Aistė Simėnaitė

Šita grupė žmonių kaip tyčia raukosi dovanų pirkdami pigiausias žvakides iš prekybcentrio ir dar labiau surūgsta, kai ta žvakele trylikametis sūnėnas Kasparas per daug nesidžiaugia, „mylimiausia tetule“ nevadina ir, vos išvyniojęs popierių nuo dovanėlės, vėl paneria į savo išmanųjį.

Paniurėliai keikiasi, kiek jiems tos šventės atsieis, kad jų triūso vis tiek niekas nevertins ir taip ilgai stengiasi bet kokia kaina išvengti ateinančių švenčių, kad galiausiai jos, kaip kelininkus žiema, užtinka nepasiruošusius. Ir tada – kaip savaime išsipildanti pranašystė. Jie, drauge su likimo draugais, dieną prieš Kūčias prasikankina prekybcentrių eilėse. Negana to, prie kasos deda daiktus, kurių šiaip, ir dar už tokią kainą, niekada nepirktų, – bet Kaspariukui kažką tai vis tiek reik nupirkt.

Aistė Simėnaitė

Eglutė jiems lieka labiausiai nutriušusi, ta, kurios niekas neėmė, o paskutinę sekundę iš rūsio atnešti papuošimai, kaip tyčia, šiemet nebedega. Šeimyna būtinai susipjauna, kuris dabar dėl to kaltas, nusprendžia, kad nė vienas atgal į prekybcentrį tikrai nelėks ir likusią vakaro dalį žaibuoja vienas į kitą, protarpiais graudžiai pažiūrėdami į liūdnai apskurusią eglutę. Susirinkę giminės jiems kelia vieną stresą, nes vos pravėrę duris jie sugeba vieni kitus apšaukti, kad kažkas vėluoja, kažkas, žinoma, pamiršo nupirkt majonezo, o kažkas ir vėl pilną stalą prikrovė miltuose ir džiuvėsėliuose keptos žuvytės, kuri, kaip Dievą kiekvienas mylim, kasmet vis mažiau skani.

Viena kartą aplink Kalėdas buvau pakviesta pietų prie stalo, kur susirinko šiek tiek kitokie žmonės. Skoningai papuošta eglutė, malonus apsikeitimas simbolinėmis, bet kokybiškomis ir prabangiomis dovanomis, geras vynas, kurio pavadinimo ir kankinama neprisiminčiau. Viena moteris visų prie stalo paklausė: „Kam šiemet pakilo alga?“ To vieno žmogaus laime visi nuoširdžiai pasidžiaugėme. „Ką gražiausio šiemet matėte iškeliavę?“ – tęsė ji. Pasirodo, nuo sunkiai prieinamo ežerėlio Aukštaitijos nacionaliniame parke iki Nevados dykumos – kiekvienas turėjo, kuo pasidžiaugti.

Jaučiu, kad mūsų galvose auksu padabinta sovietinė prabanga vis dar kelia tokį šleikštulį, kad išmokome mano močiutės dažnai kartojamą pamoką: „Kuklumas – dorybė.“ Bėda, kad iš to kuklumo kartais pamirštame džiaugtis, o didelę šventę painiojame su nepriimtinu noru didžiuotis.
Aistė Simėnaitė

Kiekvienas jos klausimas buvo sukurtas taip, kad pasidžiaugtume kažkuo maloniu, prisimintume praėjusių metų sėkmes. Kiekvienas buvo sukurtas taip, kad žmonės aplink stalą rastų, dėl ko nusišypsoti – net jei ne dėl savęs, dėl kito.

Šiauliuose yra toks keistas namas, prie kurio kiekvieną švenčių sezoną traukia daugybė žmonių. Kieme išstatytos šviečiančios dekoracijos, langinės apkabinėtos spindinčiomis girliandomis, jaučiu, NATO lėktuvų pilotai, kylantys iš Zoknių oro uosto, ir tie geba iš viršaus pamatyti tą kalėdinę pasaką, įsikūrusią viename kieme. Tikra vietinė įžymybė, apie kurią rašo popieriniai laikraščiai ir, spėju, kasmet atkeliauja nufilmuoti regioninės žinios.

Pernai nuvažiavau prie to namo, išlipau pasidairyti – gal šeimininkas persirengęs Kalėdų seneliu išlįs su žioplinėtojais pasilabinti. Praeidinėju pro solidžią porelę ir girdžiu visą šventinę nuotaiką per petį išmetantį pokalbį: „Bet tai pagalvok, kiek už elektrą sumoka.“

Jaučiu, kad mūsų galvose auksu padabinta sovietinė prabanga vis dar kelia tokį šleikštulį, kad išmokome mano močiutės dažnai kartojamą pamoką: „Kuklumas – dorybė.“ Bėda, kad iš to kuklumo kartais pamirštame džiaugtis, o didelę šventę painiojame su nepriimtinu noru didžiuotis.

„Nepuošk namo daugiau nei kaimynas – ko čia išsišoki.“

„Nesigirk, kad kiti nepamanytų, kad esi išpuikęs.“

„Nedėvėk brangių drabužių, galvos, kad rodaisi.“

Kitaip tariant: „Nekišk galvelės virš rugių lauko, nes nupjaus.“

Pažiūrėkime į tuos pačius amerikiečius ir paimkime tą gražų pavyzdį. Dar lapkritį per juodąjį penktadienį jie prisiperka iš anksto nužiūrėtų dovanų artimiesiems už pusę kainos. Vėliau pasipuošia namus taip, kad niekas pro juos negalėtų praeiti neuždainavęs kalėdinės giesmės. Kas tada lieka? Nėra vietos stresui – tik pilnos rankos laiko džiaugsmui.
Aistė Simėnaitė

Amerikietiškas grandioziškumas mums svetimas kaip žuvies ašaka gerklėje. Dėl to vis klausiame, kiek šventę kuriantis kaimynas sumoka už elektrą. Dėl to Kalėdos kasmet mus užpuola netikėtai. Dėl to per Naujuosius vietoje tikro šampano mieliau renkamės putojantį padirbiniuką – juk koks skirtumas, tie patys burbulai, o dar ir nepasirodysim kaip kokie… snobai.

Esu visiškai tikra, kad gebėjimas iš savaime ateinančios šventės susikurti… na, šventę, nėra nė truputėlio gėdingas ar snobiškas. Taip, Kalėdos dažnai būna brangios, taip, kainuoja ir eglutės žaisliukai, ir dovanos, jei jas kruopščiai renki ir apgalvoji. Bet ar tikrai viskas taip sudėtinga?

Pradėkim nuo to, kad Kalėdos ateina kasmet. Taip pat, kaip vasara, automobilio draudimas ar skiepai nuo gripo. Pasakykit, kaip sudėtinga yra dar metų pradžioje prisiminti artėjančias (po metų!) šventes ir joms sąžiningai pasiruošti? Net nebūtina taip anksti. Pažiūrėkime į tuos pačius amerikiečius ir paimkime tą gražų pavyzdį. Dar lapkritį per juodąjį penktadienį jie prisiperka iš anksto nužiūrėtų dovanų artimiesiems už pusę kainos. Vėliau pasipuošia namus taip, kad niekas pro juos negalėtų praeiti neuždainavęs kalėdinės giesmės. Kas tada lieka? Nėra vietos stresui – tik pilnos rankos laiko džiaugsmui.

Jau keletą metų porą savaičių prieš šventes į prekybos centrus nebeinu. Šiais laikais, kai beveik viską galime užsisakyti į namus, nematau reikalo bandyti ten grūstis su tūkstančiais nepatenkintų žmonių. Dovanėles jau esu susipirkusi (ir pradedu jau rugsėjį, nė kiek neperdedu), todėl daug mieliau šį laiką skiriu sau ir šventinio laikotarpio džiaugsmams. Prieš mėnesį pasipuošiau daugiau nei du metrus siekiančią eglutę, apsikabinau kambarį girliandomis, pasileidusi šventinę muziką vis papakuodavau visas dovanas draugams ir artimiesiems, ir padėjau jas po egle. Na ir kas, kad dar mėnuo iki Kalėdų – ta milžiniška krūva jau dabar atrodo lyg iš filmo, o aš visą šį laiką galiu skirti džiaugsmui!

Pripažinkim, kokia didžiulė laimė yra taip greitai besisukančiame pasaulyje susitikti su šeima ir praleisti ištisą vakarą drauge? Kaip gera pamatyti mėnesių mėnesius nematytus draugus? Jei jau tam prisireikia progos, griebkime ją už ausų, kai pasirodo ant gruodžio šerkšnu padabinto slenksčio.
Aistė Simėnaitė

Pernai pasvarsčiau, kad smagiausia man – pakuoti dovanas. Ne, nevaidinsiu kukliosios Onutės – smagu ne tik supakuoti, bet ir išpakuoti, gauti ir džiaugtis. Pažiūrėjusi po egle nusprendžiau, kad mūsų krūva dar nepakankamai įspūdinga, todėl draugui pasiūliau keistis ne po vieną, o po dvidešimt dovanėlių. Vieną – tą tikrąją – ir devyniolika smulkmenų. Mylimiausio šokolado plyta, žaislas katėms, kurį vis pamiršdavau nupirkti, naujas dėkliukas telefonui už eurą iš tolimosios Kinijos ar koks nematyto vaisvandenio buteliukas – kiekvienas dalykas tampa dovana, jei yra įpakuotas!

Kalėdos – stebuklų ir šypsenų metas. Kiekviena senamiesčio gatvelė spindi gražiausiais papuošimais. Kiekvieno miesto aikštės padabintos įspūdingomis eglėmis. Kiekvienoje kavinėje skamba šventinė muzika, o prie staliukų – susijaudinę balsai, švenčių proga radę laiko susitikti. Pripažinkim, kokia didžiulė laimė yra taip greitai besisukančiame pasaulyje susitikti su šeima ir praleisti ištisą vakarą drauge? Kaip gera pamatyti mėnesių mėnesius nematytus draugus? Jei jau tam prisireikia progos, griebkime ją už ausų, kai pasirodo ant gruodžio šerkšnu padabinto slenksčio.

Įžvelkime stebuklus paprasčiausiame pirmame sniege ir nenusisukime nuo laikotarpio, kuris lyg specialiai sutvertas ilgam džiaugsmui. Negana to, didinkime jį – jei dar neturite, nusipirkite aukščiausią eglę, užsidekite krūvą lempučių, pripirkite dovanų visiems (kad ir vėluodami), apie kuriuos malonu pagalvoti, ir pamirškime tą mums kaip „lietuvišką“ klijuojamą liūdno veido kuklumą. Liko pora savaičių, kai turime teisę pilna širdimi šypsotis ir išpūstais plaučiais į save gerti tokią atmosferą, kurios vasarą ir norėdamas nesusikursi. Pasaka ateina pati, tereikia leisti jai mus įsodinti į kalėdinį traukinuką ir nepaliaujamai šypsotis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją