Istoriniu požiūriu apie medžiotojų privilegijas ir santykius su gyvūnais, gyvūnų globą ir empatiją vykstančios diskusijos yra ne tokios paprastos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak Czesławo Miłoszo, medžiotojai Europoje buvo gamtos apsaugos pionieriai, o kadangi medžioklės privilegiją senais laikais turėjo monarchai ir kunigaikščiai, jų dėka Europoje išliko didžiausi miškų masyvai, vėliau jie tapo nacionaliniais parkais – Fontenblo miškas, Aostos slėnis, Belovežo giria. Po normanų antpuolio prieš Angliją Vilhelmas Užkariautojas įvedė žiaurius karališkųjų briedžių apsaugos įstatymus, o daug šimtmečių Europoje tai prigesdavo, tai įsiliepsnodavo kova tarp aristokratijos ir plebėjų dėl teisių į mišką. Prancūzijos revoliucijos metu, kai išnyko aristokratų privilegijos ir miško priežiūra, buvo ne tik daužomi bažnyčių portalai, bet ir naikinama viskas, kas tik bėgioja ar skraido buvusių didikų valdose. O dėl elgesio su gyvūnais, tai normos, kuriomis remiamasi dabar ir kurias bandoma įvesti, yra moderniųjų laikų vertinimo ir susitarimo dalykas.
Viduramžių Europoje žmogaus santykiai su gyvūnais buvo aiškūs – pagal Šventąjį Raštą gyvūnai buvo visiškai pavaldūs žmogui, jiems buvo skirta tarnų vieta, o asmeniški ir sentimentalūs jausmai jų atžvilgiu buvo nederami. Žirgai ir geri medžiokliniai šunys bei sakalai buvo branginami kaip prestižo dalykai. Gyvūnai buvo žudomi ir dėl pramogos, ir dėl to meto garbės ir prestižo suvokimo. Karalių suvažiavimo dieną, rašo prancūzų istorikas Marcas Blochas, sudeginti tris dešimtis gyvų savo žirgų riteriui reiškė pademonstruoti „dosnumą“. Iki XVIII a. pabaigos viešas gyvūnų užkankinimas ir pjudymas Europos miestų amfiteatruose buvo laikoma visiškai normalia miestiečių pramoga. 1822 m. Didžiojoje Britanijoje buvo išleistas gyvūnų apsaugos įstatymas ir nuo XIX a. prasidėjo kitoks požiūrio į gyvūnus teisinis reguliavimas.
O Lietuvoje diskusijos apie medžioklės taisyklių pakeitimus, kurie leistų medžioti gyvūnus su lankais, prožektoriais ir šunimis (tiesa, greitai jie buvo atšaukti), priminė man tuos tolimus laikus, kai stažavausi Oksfordo universitete. Tada, 2002 m. rudenį, Anglijoje vyko aršios diskusijos apie premjero Tony Blairo vyriausybės sprendimą uždrausti pramoginę lapių medžioklę su šunimis. Šį sprendimą britų aukštuomenė vertino kaip tradicinės Anglijos kultūros, tokios kaip aludės, privačios mokyklos arba dviaukščiai Londono autobusai ir black cab, dalies naikinimą, jis buvo lyginamas su nacistinės Vokietijos įvestais verboten.
1934 m. birželio 3 d. Vokietijos vyriausybė pradėjo svarstyti naująjį įstatymą dėl medžioklės taisyklių, kurį pateikė reicho oro pajėgų vadas maršalas Hermannas Göringas, aistringas medžiotojas, pats save pasiskyręs reicho vyriausiuoju medžiotoju (Reichsjägermeister). Hitlerio vyriausybė ėmė svarstyti nutarimus dėl gyvūnų apsaugos taisyklių tą pačią dieną, kai fiureris paskelbė apie politinių priešininkų išžudymą Ilgųjų peilių naktį.
Atėjęs į valdžią nacistinis režimas tuo metu labiau rūpinosi gyvūnais negu bet kuri kita šalis ir atrodo paradoksalu, kad jie taip globojo lapes, kiškius ar kitus gyvūnus, palyginti su tuo, kaip elgėsi su žmonėmis. Etinė dviprasmybė pasireiškė tuo, jog nacistinis režimas siekė, kad gyvūnai būtų žudomi be skausmo, ir stengėsi užkirsti kelią nereikalingoms jų kančioms – naujasis medžioklės įstatymas (Reichsjagdgesetz) uždraudė medžioklę dėl sportinių sumetimų, medžioklines treniruotes, kuriose dalyvaudavo šunys vien tam, kad gaudytų lapes ir triušius.
Pats Göringas buvo ne tik fanatiškas medžiotojas, bet ir gyvūnų mylėtojas, teigiantis, kad gyvūnų kankinimas žeidžia vokiečių tautos jausmus. Reicho medžioklės įstatymas buvo paskatintas ne pragmatinių motyvų, o turėjo etinį turinį. Vokietijoje buvo uždrausta medžioklė su žirgais, gyvūnų vaikymas ir varymas bei dresuotų šunų naudojimas tokios medžioklės metu.
Šis draudimas sukėlė aristokratijos, kuri šimtmečiais su šunimis ir varovais medžiojo lapes, kiškius, laukinius šernus ir elnius, pasipiktinimą. O ir paskutinis Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, po Didžiojo karo apsigyvenęs Olandijoje, buvo didelis medžioklės mėgėjas, kurio aistra buvo laukinių šernų medžioklė su šunimis.
Tačiau aukštuomenės sluoksniai buvo bejėgiai sustabdyti šį totalitarinio režimo draudimą, kurį palaikė fiureris – vegetaras, mylėjęs šunis. Įstatymas buvo priimtas ir galioja iki šių dienų. Anglijoje Blairo laikais draudimas medžioti lapes su šunimis buvo liberaliosios pasaulėžiūros ir plebso pergalė prieš tradiciją.
Iki Hitlerio atėjimo į valdžią ir naujojo įstatymo priėmimo Vokietijoje medžioklės įstatymai įvairiose žemėse skyrėsi. Lapės ir kiškiai buvo nuvaromi specialiai dresuotų medžioklinių šunų, paskui apsupami medžiotojų ir nužudomi ilgais peiliais smeigiant į širdį. Göringo įstatyme buvo suformuotas moralinis medžiotojo kodeksas, pavadintas sportiniu teisingumu (Waidgerechtigkeit), kuris Vokietijoje buvo žinomas seniau. Jame buvo nurodyta, kad negarbinga ir nesportiška naudoti šunis skalikus laukiniams paukščiams ir triušiams žudyti. Nuo tada medžioklės metu buvo leidžiama naudotis tiktai šautuvais, tačiau terjerus ir taksus buvo galima pasitelkti gaudyti lapes, kai jos įlįsdavo į olas.
Skalikai, bladhaundai, žinomi Europoje kaip medžiotojų padėjėjai nuo XII a., galėjo būti naudojami sekti šernų, briedžių ar elnių pėdsakais, bet jiems turėjo būti neleista pulti ir žudyti gyvūnų. Daugelis Göringo medžioklės įstatymo normų vėliau buvo integruotos į Rytų Vokietijos įstatymus, o komunistų partijos lyderis Erichas Honeckeris – pats fanatiškas medžiotojas – naudojosi susitikimais medžioklėse padiskutuoti apie politinius dalykus ir užmegzti politinius ryšius. Komunistiniais laikais Lietuvoje medžioklėse rimti vyrai tvarkydavo rimtus reikalus, o Antano Sniečkaus galios demonstravimo medžioklės metu tradicija buvo sėkmingai tęsiama Algirdo Brazausko laikais.
Remiantis žiniasklaidos informacija galima konstatuoti, kad ji tebesitęsia ir dabar.
