Ar pamenat? Radijas tada duso nuo lengvų melodijų, bet artėjo interneto apokalipsė, kuri atvėrė tada šiaip jau nepigiai kainavusios užsienietiškos muzikos lobynus. Deja, vagiant, tačiau nemokamai. Užsienio lobynų vartojimas taip pat neatnešė akademinės muzikos masinio vartojimo į šalį, tačiau rodė kiek aukštesnę kokybinę kartelę. Net ta pati Britney Spears skambėjo it Igoris Stravinskis palyginus su mūsų brolių Bendžių fabriku.
Tada atrodė, kad populiarioji kultūra atsidūrė (ne ežero) dugne – gyvas garsas, muzikantų grupės rodėsi kaip savotiška atgyvena suryjanti pinigus. Tai buvo savotiškas nerenovuotų kultūros namų aukso amžius. Čia pat įsiveržė televizinių realybės šou kultūra, kuriems pasibaigus vieni televizijos žvaigždūnai taip ir liko rajonų kultūros rūmuose, kiti pasuko priešingu keliu.
Paraleliai visada egzistavo visai kitas pasaulis, kurio nepamatysi televizoriuje. Tas kitas, alternatyvus pasaulis neįdomus prodiuseriams, nes paralelinis pasaulis neįdomus didžiajai visuomenės daliai, o tai, kas nesuneša reitingo, nėra įdomu reklamos plotų pirkėjams. Tokiame rate prodiuseriai lieka be pinigų.
Turbūt tuo reiktų aiškinti ir trumpą MTV kanalo egzistavimą Baltijos šalyse. Reitingo nebuvo, tačiau tas kanalas tapo savotišku tramplinu mažesniems atlikėjams. Kanalas iškėlė Jazzu, Bareikį, Jarutį ar į kultūros namuose, tačiau su gyva grupe, regresuojantį Saulių Prūsaitį, kurį tada žinojome kaip itin daug žadančių „Happyendless“ vokalistą. Tada tai buvo laikoma alternatyva, pražudžiusia MTV kanalą Baltijos šalyse, tačiau išjudinusi kokybiškesnės muzikos kultūrą. Apie dugną šiųmečių M.A.M.A. apdovanojimų metu vėl kalbėta neadekvačiai daug. Tik šiemet dažniau minimas buvo ežero dugnas, kuriame kambarį paskandinę Bareikis ir „8 kambarys“ nuskynė metų dainos nominaciją. Didžiulis dainos populiarumas vargu ar pajudės bent į vieną ar kitą pusę, tačiau Bareikio kostiumas taps tuo apkalbų objektu.
Ar tai tikrai metų daina? Tegul tai pasako komentarų skiltyse besireiškiantys bevardžiai anonimai. Tie patys anonimai, kurie purkštauja dėl didelio kiekio „papų ir šiknų“ portaluose, tačiau taip pat noriai skiria keliolika minučių savo paros meto „nebeturit apie ką rašyt“ stiliaus komentarams. Muzika Lietuvoje ir pasaulyje glaudžiai siejasi su šou pasauliu. Tiksliau būtų sakyti, kad jis ir užgožia muziką. M.A.M.A. apdovanojimai laikomi svarbiausiu Lietuvos šou pasaulio metų renginiu, tačiau vis pamirštama, kad tai nėra renginys muzikai ir apie muziką. Nors šūkis yra būtent toks, tačiau yra kiek kitaip. Netikite? Paskaičiuokite, kiek tekstų ir kiek jų antraščių kalba tiesiogiai apie muziką.
Žurnalistai seka ne tai, kas dedasi scenoje. Metų alternatyvos prizą gavęs „Kabloonak“ į antraštes nepateks. Tačiau ten gali patekti keiksmažodį į eterį paleidę „ba.“, SEL‘o piršlybos, ten jau pateko Meschino ar Bareikio antra pusė. Tai, deja, yra įdomu daugumai masinės informacijos vartotojų ir būtent dėl to, ne dėl Jazzu ar Vido Bareikio dominavimo praėjusiais metais muzikinėje scenoje, didieji portalai dūsta nuo minėtų tekstų. Neskaitai tu – skaito tavo kaimynas, tačiau laiptinėje nė vieno skaitančio ir besidominčio tokiomis naujienomis. Iki momento, kai tema nepasisuka į naujausią mūsų žvaigždžių skandalą.
Apdovanojimų Lietuvoje žanras niekada nebuvo ir nebus aukšto meninio lygio renginiu, nes jis nėra apie tai. Esminiai raktažodžiai į sėkmę tampa „raudonasis kilimas“, „seksualioji“, „užminė mįslę“ ar kokia tais „Karolina Meschino“. Pastaruosius tris galima rasti vienos naujienos antraštėje.
Apie 1930 metus psichologas George Gallupas ėmė tyrinėti visuomenės skaitymo įpročius nustatė, kad pirmame puslapyje publikuoti tekstai politinėmis temomis yra skaitomi gerokai mažiau nei paskutiniame puslapyje pasislėpusi pramoginė naujiena – pletkas, kriminalas ar panašūs dalykai. Praėjo beveik šimtas metų, tačiau tendencijos toli gražu nepasikeitė. Ar apdovanojimai apskritai yra kažkoks rodmuo, sudėliojantis muziką pagal gerumą ar blogumą? Turbūt ne. Ar yra bent vienas matas, kuriuo surikiuosime populiariausius? Žinoma, ir čia turime gana aiškų vaizdą. Galime stebėti populiarumą pagal straipsnių populiarumą ir manyti, kad kokybiškiausią muziką kuria Natalija, tačiau galima matuoti pagal parduotus bilietus ir realius pardavimus, realią įtaką popkultūrai – renginio metu buvo reklamuotas jau tikrai ne pirmas Jazzu koncertas Žalgirio arenoje, o apie Natalijos koncertą kažkurioje Palangos ar Šventosios smuklėje dainuojant „Juodą orchidėją“ girdėta iš kolegų.
Praėjęs savaitgalis žiniasklaidai buvo geras. Tačiau praėję metai muzikoje buvo dar geresni. Kaip ir metai prieš ar dar prieš tai. Galima nemėgti Jazzu, Bareikio, Prūsaičio ar „ 8 kambario“. Tačiau jų profesionalumas, jų kuriamas produktas smarkiai skiriasi nuo to, ant kurio marškinėlių pagalba 2002 metais važiavo Andrius Mamontovas. Anuometinis popkultūros vėžys galiausiai sugebėjo perlipti televizorių barjerus ir tapo kokybišku reiškiniu, kurių daugumos jau nebegėda ir dėdei iš Amerikos parodyti.
Tačiau šiandieninės žvaigždės tebežaidžia žaidimą su žiniasklaida vis paduodamos keletą pikantiškų naujienų, sukelia pigius skandalus ar garsiai eskaluoja asmeninio gyvenimo dramą. Gaila, kad to vis dar reikia norint įrodyti, kad esi vertas kiekvieno iš tų 30, 40 ar 50 eurų, kurį išleidžia klausytojai eidami į tavo koncertą. Muzikos klausytojai gerą produktą randa, tačiau vienas ar kitas skandaliukas šiek tiek prideda.
Muzikos industrija yra toks dalykas, kurio vadai nori staigaus ir greito pelno. Investuoti į pigios muzikos atlikėją, kurios koncertinė palyda apsiribos fonograminiu įrašu ir, duok dieve, įjungtu mikrofonu, visada pelninga, jeigu tik turi tiesioginį išėjimą į eterį. Toks standartas neatsirado iš niekur – jį sukūrė paklausa. Paklausa ne kokybiško produkto, tačiau vadinamosios žvaigždžių karštinės. Einu į koncertą, nes mačiau atlikėją televizijoje, laikraštyje ar dar kažkur. O ar galite įvardinti bent vieną šio atlikėjo albumą? Ne, negaliu, bet man patink kaip žmuogus.
Šiandien areninius ir kokybiškus, didelių investicijų reikalaujančius koncertus rengiantis Marijonas Mikutavičius yra pripažinęs, kad buvo laikas, kai užteko kompaktinio disko, kuro bake ir mikrofono imitacijos koncertuojant miestelių šventėse. Net Džordana Butkutė šiandien neišsiverčia be gyvo garso ir ilgai repetuotos scenografijos.
Galiausiai šį auglį pradedame įveikti. Gyvybiškai svarbios šiam šuoliui buvo atsiradusios arenos, alternatyvūs klubai, kurie, deja, už Vilniaus ir Kauno išgyvena dar gana embrioninę stadiją, ir mano jau minėtas MTV. Paradoksalu, tačiau ir piratavimas buvo svarbus šalyje, kurioje originalus užsienio atlikėjo kompaktinis diskas buvo laikomas prabangos preke. Pasikeitus ir renginių laukui, per daugiau nei dešimtmetį susikūrus stipriai festivalių kultūrai, didžioji dalis mūsų popmuzikos skaudulių tik ir liko televizijos ekrane, apie kitų „didžiulius gyvenimo pokyčius“ karts nuo karto galima išgirsti pramogų skiltyje. O dideli sceniniai vardai, su gitaromis, būgnais ir savais garso specialistai žengė rimtą kokybinį žingsnį ir tapo tų festivalių esminiais vardais. Tai gal ne viskas taip blogai?
Tikrai žinau, kad įdomiausiems už televizijos ekrano šių metų atlikėjams tie apdovanojimai didesnių honorarų nesuneš. „Autism“. „Junior A“, „Kabloonak“, „ba.“, „Arklio galia“, „Beissoul and Einius“, Paulius Kilbauskas ir kiti turbūt niekada nemirgės antraštėse, nes tai nėra apie muziką. Jie neįdomus, kol nesukuria sensacijos, skandalo ar kito niekio.Prisimenate „Ten Walls“? Gaila, tačiau apie jo karjerą užsienyje ir apie patį atlikėją dauguma sužinojo po itin nuvylusio skandalo. O tada tai buvo tema... Tačiau niekas apie muziką nei tada, nei dabar nekalba. Ir gaila, nes tai yra vienas geriausių Lietuvos kūrėjų. Ir tada dauguma nesuprato, kad tai buvo bene labiausiai už sienų girdimas lietuvis.
Apdovanojimai taip pat nėra muzika – jie neatspindi kūrybos, jie nėra apie kūrybą. Tai tas muilas, kuriam svarbu užfiksuoti ir įvertinti ne muzikos nugalėtojus, o priekinėse eilėse pasodintas Karolinas ar Indres. Tačiau dėl to kaltos ne jos, kaltas vartotojas, kuriam vis neužtenka dramos. Bet internetas, demokratija, kapitalizmas (galite pratęsti) suteikia galimybes, kurių dėka galime aplenkti tuos nuo „žvaigždžių tviskančius“ raudonuosius kilimus.
„Ne nominacijose ir laimėjimuose yra muzikos prasmė“, – sakė M.A.M.A. apdovanojimų vedėjas Justinas Jankevičius pamiršęs paminėti, kad apdovanojimai tėra fonas siekiant išpildyti kitą tikslą. Atskirkime šou nuo koncerto, muzikinę sensaciją nuo tikro artisto ir kokybišką produktą nuo nekokybiško, gyvą garsą nuo fonogramos ir žvaigždes, kurios dominuoja medijose nuo atlikėjų, kurie dominuoja arenose, kurdami kiekvieno euro vertą produktą. Ir tokių atlikėjų vis daugiau.
