Šį paaiškinimą mes vadiname „šeimos / darbo naratyvu“. Tačiau vien dėl to, kad daugelis šiuo paaiškinimu tiki, nereiškia, kad jis teisingas – o mūsų tyrimai verčia juo suabejoti.
Prieš kelis metus viena pasaulinė konsultacijų įmonė paprašė mūsų padėti išsiaiškinti, kaip įmonės kultūra kenkia jos darbuotojoms. Kaip ir daugelyje profesionalių paslaugų teikimo įmonių, šioje įmonėje moterų partnerių buvo nedaug. Su įmone dirbome 18 mėnesių ir per tą laiką apklausėme 107 konsultantus – vyrus, moteris, partnerius ir paprastus darbuotojus. Norėdami paaiškinti, kodėl įmonėje mažai moterų partnerių, beveik visi pasitelkė vienokią ar kitokią „šeimos / darbo naratyvo“ versiją.
Tačiau (kaip su savo kolege Erin Reid paskelbėme praeitais metais) kuo daugiau laiko leidome su įmonės darbuotojais, tuo labiau supratome, kad jų paaiškinimai neatitinka mūsų turimų duomenų. Moterims kilti karjeros laiptais nepavykdavo ne dėl to, kad joms buvo sunku suderinti darbo ir šeimos reikalus – vyrams šios pusiausvyros palaikyti taip pat nesisekė, tačiau jie vis tiek gaudavo paaukštinimus. Moterys mažiau pasiekdavo dėl to, kad, kitaip nei vyrai, jos būdavo spaudžiamos dirbti lankstesniu grafiku, pavyzdžiui, ne visą darbo dieną, o tai sutrukdydavo joms daryti karjerą. Tikroji problemos priežastis buvo dirbti ilgas darbo dienas skatinanti įmonės kultūra, kuri kenkė tiek vyrams, tiek moterims, ir įtvirtino lyčių nelygybę.
KĄ MUMS SAKĖ ŽMONĖS – IR KĄ ATSKLEIDĖ DUOMENYS
Įmonėje surinkti duomenys net keliose srityse labai skyrėsi nuo darbuotojų mums pateiktų paaiškinimų.
Pavyzdžiui, pažvelkime į darbuotojų išlaikymą. Nors įmonė norėjo, kad padėtume išspręsti „didesnės darbuotojų kaitos moterų tarpe“ problemą, atidžiai ištyrusios paskutiniųjų trejų metų duomenis pastebėjome, kad vyrai ir moterys iš darbo išeidavo vienodai dažnai. Kitas neatitikimas: nors įmonės darbuotojai manė, kad dėl to, jog nesugeba suderinti darbo ir šeimos gyvenimo, dažniausiai nukenčia moterys, atlikusios tyrimą pastebėjome, kad dėl šios problemos dažnai kenčia ir vyrai.
Darbuotojų paaiškinimai ir duomenys skyrėsi dar vienoje srityje – lankstaus darbo grafiko. Darbuotojai, kurie pasinaudodavo galimybe dirbti lanksčiai (beveik vien moterys) būdavo atstumiami, o jų karjeros sustodavo vietoje. Dėl to problemų kilo tiek asmeniu lygmeniu, nes moterims reikėdavo atsisakyti valdžios, aukšto statuso ir pajamų, tiek bendru lygmeniu, nes aukšti postai ir toliau buvo laikomi skirtais vyrams.
Be to, daugelio mūsų apklaustų darbuotojų pasakojimai nepatvirtino svarbiausios „šeimos / darbo naratyvo“ idėjos – kad dirbti 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę neišvengiama. Jie pasakojo, jog skiria daugybę darbo valandų sudėtingoms ir nereikalingoms užduotims, pavyzdžiui, aptarinėti pasiekimus ir atlikti daugiau, negu reikalinga. Darbuotojai jautė spaudimą dirbti per daug, nes norėjo išsiskirti iš kolegų ir atrodyti geresni.
Moterims siekti karjeros trukdė įmonės kultūra, skatinanti dirbti per daug. Dirbti viršvalandžius atliekant nereikalingas užduotis buvo kenksminga visiems, tačiau moterys patyrė neproporcingai didelę žalą, nes daugelis jų dirbo lanksčiu grafiku, o tai labai neigiamai atsiliepė jų karjerai. Dėl to padarėme, mūsų nuomone, akivaizdžią išvadą – kad įmonė galėtų išspręsti lyčių nelygybės problemą, pirmiausia reikia išspręsti ilgų darbo valandų problemą.
VYRŲ PROBLEMOS
Įmonėje, kurioje vyrauja dirbti viršvalandžius skatinanti kultūra, vyrai turi vieną pagrindinę tapatybę – visiškai atsidavusio darbui ir visada pasiekiamo idealaus darbuotojo. Kad galėtų atlikti šį vaidmenį, jie turi priimti psichologinį nusistatymą, jog „darbas – pati svarbiausia mano gyvenimo dalis“. Su darbu nesusijusi tapatybė, kad ir kokia ji būtų svarbi asmeniškai, tampa atsitiktinė ir antraeilė. O būtinybė būti geru darbuotoju sukuria vidinį konfliktą.
Mūsų apklausti vyrai aiškiai jautėsi kalti dėl to, kad per mažai laiko praleidžia su šeimomis. Jie pasakojo, kaip gailisi, kad tiek daug laiko praleidžia be jų. Kad susidorotų su šiais jausmais, vyrai naudojosi viena pagrindine psichologine taktika – savo liūdesį ir kaltę atskirdavo nuo savęs ir priskirdavo moterims, o tada šiuos jausmus tyrinėdavo palaikydami atstumą.
Pavyzdžiui, vienas vyras moterų nesugebėjimą kilti karjeros laiptais įmonėje paaiškino taip: „Giliai širdyje ir sieloje tikiu, kad moterims kyla kitokių problemų nei vyrams“. Pasak jo, vaikų auginimo patirtis skirta moterims, o ne vyrams. Vyrai ir moterys, teigė jis, turi skirtingų įsipareigojimų darbui ir šeimai.
Šis vyras nebuvo vienintelis, manantis, kad moterys vienos jaučia nerimą dėl to, kad per mažai laiko praleidžia su šeima. Toks psichologinis gynybos mechanizmas suteikė daugeliui vyrų darbuotojų iliuziją, kad jų gyvenimas pilnavertis, ir padėjo jiems tapti atsidavusiais ir įmonės vertinamais darbuotojais.
MOTERŲ PROBLEMOS
Moterys patiria kitokią psichologinę įtampą. Pasak „šeimos / darbo naratyvo“ ir platesnių kultūrinių nuostatų, jos iš prigimties turėtų būti labiau įsipareigojusios šeimai, todėl jų įsipareigojimai darbe privalo būti antraeiliai. Tačiau laikantis nuostatos, kad šeima svarbesnė, labai nukenčia jų karjeros.
Daugelis įmonėje dirbančių moterų jau buvo sulaukusios sėkmės darbe ir priešinosi minčiai, kad jų vieta namuose, todėl patyrė ypač didelę psichologinę įtampą. Jos pasidavė idėjai, kad privalo būti atsidavusios šeimai, tačiau aiškiai nenorėjo atsisakyti su darbu susijusios savo tapatybės dalies.
Šie prieštaringi jausmai aiškiai atsiskleidė apklausus vaikų turinčią darbuotoją, kuri papasakojo, kad negali atsikratyti jausmo, kad už namus atsakinga ji, nors jos vyras taip pat labai atsidavęs šeimai. „Manau, kad vyrai gali lengviau atsiriboti nuo to, kas vyksta namuose... Jei aš atsiribočiau nuo šeimos gyvenimo, pasaulis nesugriūtų, bet jaučiausi nekaip, todėl to daryti neketinu.“ Tačiau ji taip pat jautė pareigą gerai pasirodyti darbe, todėl nežinojo, ar įsipareigojimai namuose užkirs jai kelią tobulėti darbe.
Į tokią padėtį patekusios dirbančios moterys nuolat svarsto, ar nereikėtų sumažinti savo ambicijų darbe. Dirbti ne visą darbo dieną arba kitose pareigose – viliojantis pasirinkimas, padedantis išvengti per ilgų darbo valandų, tačiau priėmusios tokį sprendimą moterys atstumiamos ir praranda galimybę daryti karjerą. Galimybe dirbti lanksčiu grafiku pasinaudojusios moterys dažniausiai netekdavo progos tapti partnerėmis, o tokia galimybe pasinaudojusios moterys partnerės nepasiekdavo tikros valdžios.
Jei moterys pasiduoda spaudimui daugiau laiko skirti šeimai ir ima dirbti lankstesniu grafiku, jos netenka aukšto statuso darbe, tačiau jei nenori dirbti lanksčiu grafiku ir siekia savo ambicijų darbe, netenka gerų motinų statuso. Į šią dilemą nekreipiama dėmesio, todėl ilgas darbo dienas dirbti skatinanti kultūra nekinta, o įmonės gali nesiimti atsakomybės už tai, kad nesuteikia moterims galimybės daryti karjeros. Įmonėse tikima, kad darbo ir šeimos derinimo problemas turi spręsti tik moterys – nes taip jau yra.
+++
Trumpai apie idėją
PROBLEMA
Norėdami paaiškinti, kodėl moterims vis dar sunku patekti į galios ir valdžios suteikiančias pozicijas darbovietėse, daugelis stebėtojų teigia, kad joms sunku suderinti įsipareigojimus darbui ir šeimai. Tačiau duomenys tokio paaiškinimo nepatvirtina.
TYRIMAS
Autorės atliko ilgalaikį įsitikinimų ir praktikų tyrimą pasaulinėje konsultacijų įmonėje. Jos pastebėjo, kad problemų kyla ne dėl moterų nesugebėjimo derinti įsipareigojimų darbui ir šeimai, o dėl bendros kultūros, skatinančios dirbti ilgomis darbo valandomis ir spaudžiančios moteris dirbti lanksčiu grafiku, kad galėtų suderinti pareigas darbe ir šeimoje.
KELIAS PIRMYN
Tokia dirbti ilgą darbo dieną skatinanti kultūra kenkia ne tik moterims, bet ir vyrams (nors jie patiria mažesnę žalą). Norint pasiekti lygybę darbovietėje, būtina suprasti, kad tai – visų darbuotojų problema, ir ją spręsti imantis atitinkamų priemonių.