Koronavirusas yra koronė ir tikrai nėra kuo džiaugtis. Bet besidžiaugiančių atsiranda ne vienas. Džiaugiasi, kad staiga visiškai netikėtai, neplanuotai išpuolė atostogos, kad be jokios sąžinės graužaties gali tupėti namie, aptingti, apkiausti. Čia man primena tokią graudžiai naivią saviapgaulę, kai vėžiu susirgę asmenys, kurie jaučiasi tikrai prastai, sako: „Štai dabar aš atradau tikrąją gyvenimo prasmę, aš dėkingas vėžiui, kad tą ar tai aną supratau“. Netgi knygas apie tai rašo ir dėsto, kaip ten jiems atsivėrė akys. Tai kur tos jūsų akys buvo, kol dar nesirgote? Kas neleido džiaugtis gyvenimu ir atverti tų savo akių, kol buvote sveiki? Kaip galima būti dėkingam vėžiui? Ir netgi jį vadinti mažybiškai-malonybiškai kaip kokį naminį mielą ir pūkuotą naminį gyvūnėlį – „vėžiuku“?
Kaip žinia, viskas yra energija. Mūsų kūnas, mūsų emocijos, mintys, mūsų aplinka – tiek artima, tiek visas pasaulis – sudaro vieningą energetinę sistemą. Mintys, žodžiai, veiksmai yra glaudžiai susiję ir sudaro sąlygas materializuotis vienam ar kitam dalykui. Pavyzdžiui, nederėtų pasmerkti savo santaupų kažkokiai „juodai dienai“. Jei taip kalbėsite, tada „juoda diena“ labai greitai išgirs ir prisistatys: „Girdėjau man kažką kaupei, atiduok“. Aišku, aš kalbu perkeltine prasme, bet esmės tai nekeičia.
Liaudis sako: „Neprasitark blogą valandą“ arba „neprisikalbėk“, o ką nors bloga pasakę nusispjauna tris kartus per petį. Žmogus intuityviai vengia į save įsileisti blogą energiją, todėl taip ir elgiasi – veja blogį lauk nusispjaudamas. Na, o kviesdamas blogį, jo gali labai greitai sulaukti. Mylėdamas blogį, tu jo iš savęs neišleisi ir savyje auginsi. Tie, kurie myli savo ligą, kad ir minėtą „vėžiuką“, nepaleidžia jos. Kodėl gi tam „vėžiukui“ kažkur išeiti, pasitraukti, jeigu jam ir čia gerai, jeigu čia jis taip gražiai vadinamas, mylimas, jeigu jo šeimininkas sako, kad tas „gyvūnėlis“ jam padėjo „atrasti save“, „su savim susitaikyti“, „pažinti savo neišnaudotus resursus“, „priimti iššūkius ir galimybes“. Taip kaip toks prijaukintas ir puoselėtas „žvėrelis“ gali palikti savo šeimininką? Juk jie vienas kitam šitaip reikalingi.
Lygiai tas pats yra ir su korone. Kaip galima sakyti, kad koronė suteikė daug progų stabtelti, atsikvėpti, atsipūsti, pabūti su artimaisiais, pažaisti su vaikais? Kam ta saviapgaulė? Kokį čia galite įžvelgti „gerumą“, kai koronė šienauja žmones? Be koronės jūs taip ir nesugebėjote valdyti savo laiko, kad galėtumėte atsikvėpti, atsipūsti, stabtelėti, skirti laiko artimiesiems, vaikams, hobiui, paskaityti knygą, pasisodinti daržovių ar empyriškai patirti, kokia yra tikroji antrosios pusės plaukų spalva ir iš to pasijuokti taip, kad net plaučiai imtų vėdintis? O kas jums neleido juokauti ir besijuokiant vėdinti plaučių, kol dar nebuvo koronės? Jūs nuoširdžiai nesuprantate, kad apgaudinėjate save? Tik kam ta saviapgaulė?
Yra tam tikra nelaimingų žmonių kategorija. Jie yra nelaimingi dėl įvairių priežasčių. Kaip sakoma, laimė yra panaši, o nelaimės skirtingos. Tie, kurie yra nelaimingi, dabar jaučiasi nieko neišsiskiriantys iš kitų, nes visi dabar nelaimingi – izoliuoti, galima sakyti, įkalinti. Tokie patys kaip ir minėtieji nelaimėliai.
Tokie žmonės, kurie džiaugiasi, kad per koronę jaučiasi geriau nei bet kada, labai myli nelaimes. Labai domisi nelaimėmis, mėgaujasi jomis. Portaluose pirmiausia perskaito naujienas, kurios yra publikuotos rubrikoje „Kriminalai ir nelaimės“. Jei dega namas, bėga su šlepetėmis ir chalatu žiemos metu tekini. Gesinti gaisro? Oi ne. Pasigėrėti, pasimėgauti. Pasidžiaugti, kad yra kažkas, kam dar blogiau nei jiems patiems.
Turbūt daug kas pasakys, kad tai lietuvių nacionalinis bruožas – džiaugtis, kai kaimynų tvartas dega. Ne. Tai būdinga ne tik lietuviams. Tai būdinga žmonėms, nepriklausomai nuo rasės, tautos, lyties, amžiaus. Tai žmonės, kurie turi tokį mazochistišką psichologinį bruožą: lyginti save su kitais ir ieškoti, kam dar blogiau nei jiems patiems, džiaugtis jų nelaime – tada jie ir patys geriau jaučiasi. Todėl tokie žmonės ir myli tuos, kuriems nesiseka, kuriems nutinka kokia nors nelaimė. Tada juk gali patarti, paguosti, pamokyti kaip elgtis. Ir pamoralizuoti: va, būtum manęs klausęs, nebūtų to nutikę, argi aš tau nesakiau, kad taip bus. Tada jie pasijaučia reikšmingi, reikalingi. Sutikite, kiekvienas pažįstame tokių personalijų, kurių veideliai pasidaro rūgštūs, kai į klausimą, kaip gyveni, atsakai: ačiū, gerai, puikiai! Kai kurie toliau su tavim net kalbėti nenori, susiraukia kaip devynios pėdnyčios. Ir kokie jie tampa draugiški, pamokantys, jei prasitarsi, kad turi vienokių ar kitokių bėdų, sunkumų. Tik padėti neskuba.
Tie, kurie patenkinti koronės viruso karantinu, viso viešojo gyvenimo sustojimu, pasakoja susirietę, kad dabar daug ką gali daryti, ko anksčiau negalėjo, jie yra iš tų asmenų, kurie mėgaujasi nelaimėmis. O jiems pritariantys paprasčiausiai užsiiminėja saviapgaule. Tačiau užsimerkus realus pasaulis neišnyksta. Reikėtų ne bandyti susigyventi su kariamo šuns padėtimi ir sakyti „kaip gera būti kariamam“, o pabandyti sau padėti. Pavyzdžiui, kiek įmanoma mažiau atitrūkti nuo profesinės veiklos (dirbti nuotoliniu būdu), stiprinti imunitetą pozityviomis mintimis, tinkama mityba ir fiziniu aktyvumu, puoselėti gerus santykius. Sunkų laikotarpį reikia išlaukti, išgyventi, tik jokiu būdu su juo nesusigyventi, kaip kad minėtu atveju kai kas pamilsta onkologinę ligą.
