GMP darbuotojai kiekvieną dieną atlieka beprotiškai atsakingą, pagarbos nusipelnantį darbą. Dėl gydytojų, skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistų bei kitų darbuotojų veiklos ne tik užkertamas kelias galimiems širdies infarkto, insulto atvejams, bet ir suteikiama būtinoji pagalba jiems ir įvairioms traumoms, kitiems sveikatos sutrikimams įvykus. GMP reikšmę atspindi ir Lietuvos statistikos departamento pateikiami duomenys. Vien tik Panevėžio apskrityje 2018 m. greitoji medicinos pagalba buvo suteikta vidutiniškai 149 žmonėms kasdien, tad beveik kas ketvirtam gyventojui greitoji medicinos pagalba buvo reikalinga bent kartą per metus. Visgi, vertėtų kur kas atidžiau įvertinti šį iškvietimų skaičių bei suvokti jų pobūdį.
Dispečerinėje visi pranešimai skirstomi į 4 tipus: skubus, atidedamas, peradresuojamas ir patariamasis. Kiekvienas tipas atitinkamai skirstomas į pirmą, antrą ir t.t. reagavimo kategorijas, kurios apibrėžtos teisės aktais. I – skubus iškvietimas, pavyzdžiui, esant ūmiam kraujotakos sutrikimui, staigiam ir pavojingam kraujospūdžio sumažėjimui ar padidėjimui, galvos svaigimui, sutrikus kalbai ar esant kitų centrinės nervų sistemos pažeidimo požymių. II – atidedamas iškvietimas: reiškia GMP brigada gali būti siunčiama per 30 min. nuo iškvietimo užregistravimo, pavyzdžiui, nušalus arba kai paciento sveikatos būklė nėra pavojinga gyvybei ir kai būtinoji medicinos pagalba nereikalinga, tačiau pacientas arba artimieji kategoriškai reikalauja atvykti. III – peradresuojamasis iškvietimas, kai išsakomi nusiskundimai arba kai kreipiasi girtaujantys, triukšmą keliantys asmenys, pranešimai nukreipiami policijai. IV – patariamasis iškvietimas: pacientas nori tik GMP paslaugas teikiančio dispečerio arba kito sveikatos priežiūros specialisto patarimų telefonu. Šiais atvejais GMP brigada nesiunčiama.
Kalbant apie GMP iškvietimus, viena iš problemų, su kuria susiduriama bene kasdien, yra netikslingi iškvietimai arba, kitaip tariant, iškvietimai, kai skubioji pagalba žmogui nėra būtina ir pavojaus gyvybei nėra, o pranešimai neatitinka tikrovės, pacientai negeba įvertinti savosios būklės. Vienas iš pavyzdžių yra, kai pagyvenusi moteris iškviečia GMP dėl sumažėjusios kūno temperatūros – 350C (I reagavimo kategorijos iškvietimas), o atvykus į įvykio vietą išaiškėja, jog kūno temperatūra normali, pacientė skundžiasi nugaros skausmais, mano serganti gripu, vartoja vaistinėje rekomenduotus vaistus, kurie dažnu atveju ne tik kad nėra būtini, bet ir gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, kepenų pažeidimą, sukeltą netinkamo paracetamolio vartojimo. Be to, nors galimai neretai GMP iškvietimai neatitinka įstatymuose numatytų kriterijų, tačiau vengdami būti apskųsti, patraukti bylinėtis teismuose ir apšmeižti žiniasklaidoje dispečeriai priima, o gydytojai ar skubiosios pagalbos specialistai vyksta į iškvietimus. Prie to prisideda ir tai, kad kuo daugiau iškvietimų, tuo įstaiga gauna daugiau lėšų iš Valstybinių ligonių kasų.
Kita dalis iškvietimų, susijusi su tuo, kai būtinoji medicinos pagalba nereikalinga, tačiau pacientas reikalauja atvykti. Dažnai nusiskundimai yra susiję su skrandžio skausmu, pykinimu, galvos svaigimu, dusuliu. Prie šių iškvietimų priskirčiau ir GMP darbuotojų vadinamų „etatinių“ pacientų, kurie piktnaudžiauja GMP veikla ir kviečiasi pagalbą į namus labai dažnai, kartais 2–3 dienas iš eilės, iškvietimus. Dažnas ligonis tikisi gauti vaistų, pavyzdžiui, salbutamolio, kuris atpalaiduoja kvėpavimo takų lygiuosius raumenis, todėl tampa lengviau kvėpuoti, ar reikalauja būti vežamas į ligoninę. Kodėl? Ligoninėje kiekvienas pacientas nuodugniai ištiriamas, kruopščiai prižiūrimas ligoninės personalo, paguldytam pacientui nereikia atlikti namų ruošos darbų, gaminti valgyti, tai vieta, kur ypač pensinio amžiaus žmonės jaučiasi mažiau vieniši, o išlaidos padengiamos mokesčių mokėtojų ir valstybės pinigais. Tokių pacientų problemų sprendimo būdas turėtų būti vizitas pas šeimos gydytoją, kuris esant būtinybei nustatytų diagnozę, skirtų gydymą pats arba išrašytų siuntimą pas konkrečios srities specialistą. Visgi čia susiduriama su dar viena problema, dėl kurios žmonės verčiau kviečia GMP nei lankosi pas šeimos gydytoją, tai eilės prie šeimos gydytojų durų. Nors 2016 m. duomenimis ES kontekste Lietuvos šeimos gydytojų, tenkančių 100 tūkst. šalies gyventojų, rodiklis yra vienas didžiausių – 100, neskubaus vizito pas gydytoją tenka laukti ilgai.
VšĮ Panevėžio miesto poliklinikos internetiniame puslapyje nurodyti dirbantys 24 šeimos gydytojai. 2020 m. sausio 20 d. norint užsiregistruoti vizitui būtent pas savo šeimos gydytoją gali tekti laukti nuo vienos dienos iki 22 dienų ar net 43 dienų. Žinoma, sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme yra nustatyta, kad pacientas pas šeimos gydytoją turėtų patekti per 7 dienas, tačiau tai reiškia, kad greičiausiai vizitas bus ne pas tikrąjį savo šeimos gydytoją, bet pas jo kolegą, kuris nepažįsta paciento, arba/ir kitoje įstaigoje nei įprastai. Galimas vienas iš problemos sprendimų būdų: biurokratijos, tenkančios šeimos gydytojui mažinimas, įdarbinant gydytojų padėjėjus.
Ne paslaptis, kad šeimos gydytojų didžiąją darbo dalį sudaro tiesiog dokumentų perrašinėjimas, ką galėtų atlikti ir universitetinio išsilavinimo neturintis asmuo. Elektroninė sveikatos paslaugų sistema kol kas irgi neveikia visiškai sklandžiai, kas taip pat kiša koją efektyviam gydytojų darbui. Ateityje tikimasi, kad neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) pati galės pasiekti visą reikiamą informaciją apie pacientus, kas turėtų dar labiau sumažinti dokumentaciją, tenkančią gydytojams. Dar vienas galimas problemos sprendimo būdas yra galimybė vaistininkams išrašyti kai kuriuos receptus, kai pacientas ilgą laiką serga lėtine liga ir vaistai jam tinka. Tokiu būdu pacientui nereiktų lankytis kaskart pas šeimos gydytoją tiesiog dėl popierėlio vaistams. Tad svarbu suvokti, kad šeimos gydytojo institucija glaudžiai susijusi su GMP, todėl išsprendus kompleksinę problemą šeimos gydytojai galėtų labiau įsigilinti į problemas ir išspręsti jas pirminėje grandyje, sumažėtų ir GMP iškvietimų skaičius.
Efektyvinant GMP veiklą svarbi ir visuomenės pagalba, geresnis institucijų bendradarbiavimas. Neretai atsitinka taip, kad kviečiama pagalba, nes pacientas, dažnu atveju nemotyvuotas pasveikti arba bent sumažinti ligos simptomus, nebeturi jam būtinų vaistų arba išvis nesilaiko gydymo režimo rekomendacijų, kas lemia sveikatos sutrikimą. Situacijos pavyzdys yra pacientas, sergantis epilepsija, kuris gydytojo skirtus vaistus iškeičia į alkoholį. Rezultatas – dažnesni priepuoliai ir įvairios traumos jų metu. Didesnis žmonių švietimas, prieinamesnė psichologinė pagalba tokiems pacientams padėtų spręsti susidariusią problemą, o kraštutinis galimas sprendimo būdas – piniginė bauda už gydymo režimo rekomendacijų nesilaikymą. Be to, konkrečiai teisiškai apibrėžiant pacientų teises ir pareigas bei atsakomybę jų nesilaikant, kartu ir didesnis socialinių darbuotojų ir artimųjų rūpestis, ypač senyvo amžiaus žmonėmis, kurie nepajėgia pasirūpinti savimi, palengvintų susidariusią problemą. Be abejo, kita pacientų dalis noriai gydytųsi, tačiau neturi pakankamai pajamų vaistams.
Visgi jau dabar pasiekti rezultatai yra optimistiški: Sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotos naujovės per paskutinius dvejus metus leido priemokų procentinę dalį nuo bendros vaistų kainos sumažinti 2,9 karto. Tačiau vis dar kelioms pažeidžiamoms grupėms, visų pirma vyresniems asmenims ir mažas pajamas gaunantiems asmenims, gali kilti finansinių kliūčių įsigyti vaistų. Tačiau tai jau atskira tema, verta platesnės diskusijos.
Kitas nuviliantis dalykas, su kuriuo susidūriau savanoriaudamas GMP, yra menkos piliečių pirmosios pagalbos žinios. Neretai iškvietę skubiąją pagalbą nekvėpuojančiam ir be sąmonės esančiam žmogui asmenys nepradeda gaivinimo, kol GMP vyksta į įvykio vietą. Statistikos duomenimis 90 proc. žuvusiųjų galėjo būti išgelbėti, jei laiku ir kvalifikuotai būtų suteikta pirmoji pagalba pirmosiomis minutėmis po įvykio. Todėl kiekvienas žmogus turėtų mokėti teikti pirmąją pagalbą nukentėjusiajam, o esant būtinybei ir pačiam sau. Lietuvoje kasmet širdis sustoja daugiau nei 3000 žmonių, didžioji dalis jų nesulaukia gaivinimo ir tik keli procentai išgyvena iki išėjimo iš ligoninės. Viename iš Olandijos miestų Leidene širdies sustojimas kur kas dažniau baigiasi gerai, nes 76 proc. atvejų praeiviai sugeba atlikti širdies masažą, 39 proc. atvejų – sėkmingai suteikiamas elektrošokas, ir net 30 proc. žmonių po širdies sustojimo išgyvena bent vienerius metus. Ten, kur gaivinimo apmokymo sistema jau įdiegta, tendencijos optimistiškos.
Pavyzdžiui, Danijoje per pirmuosius devynerius metus, kai buvo įdiegtas pirmosios pagalbos mokymas pradinėse mokyklose, išgyvenamumas praėjus 1 metams po širdies sustojimo šalyje išaugo nuo 2,9 proc. iki 10,2 proc. Tad galimas sprendimo būdas: privalomi pirmosios pagalbos mokymai jau darželinukams, mokyklinio amžiaus vaikams su privalomu teoriniu bei praktiniu žinių patikrinimu. Lietuvai reikia ne tik integruoti, vektorius sudėti ar puikiai Lietuvai svarbias istorines datas mokančių piliečių, bet ir piliečių, gebančių suteikti pirmąją medicininę pagalbą. Čia susiduriama su švietimo sistemos problemomis bei programų trūkumais. Verta paminėti, kad įgytas žinias būtina atnaujinti, todėl tiek darbdaviai, tiek darbuotojai turėtų būti suinteresuoti mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Šiuo metu teisės aktais apibrėžta, jog privalomąją pirmosios pagalbos mokymo pagrindinę programą (mokymo trukmė 8 akad. val.) turi praeiti asmenys nurodyti lentelėje nr. 1. Visgi yra keletas dalykų, keliančių rūpestį: kokia yra mokymo programos kokybė, atsiskaitymų skaidrumas ir ar tikrai yra užtikrinama, jog kas penkerius metus tam tikrų profesijų žmonės pakartotų pirmosios pagalbos įgūdžius.
Taigi nepaisant neapsakomai reikšmingos GMP veiklos, išlieka jos dalis, kurią optimizavus ne tik būtų išgelbėjama daugiau gyvybių, taupomos valstybės lėšos, bet ir didesnis dėmesys būtų skiriamas sunkiems ligoniams. Sveikatos sistema yra lyg vienas mechanizmas, kurio veikla priklauso nuo daug dedamųjų, kurios daro įtaką vienai kitai, todėl išsprendus problemas, susijusias su GMP, net neabejoju, kad kitų sveikatos sistemos institucijų darbas taip pat taptų efektyvesnis. Užbaigti straipsnį norėčiau vieno gydytojo išsakytu ironišku pasiūlymu: vietoje užrašo greitoji medicinos pagalba ant greitosios automobilių, naudokime užrašą būtinoji medicinos pagalba. Galbūt tai padės išspręsti dalį GMP problemų?
