– Žiūrint iš tolimesnės perspektyvos, žmonės gyvena vis geriau, vis patogiau, tačiau tampa vienišesni. Kas tai lemia?
– Vienišumas, kurį psichologai ir sociologai apibūdina kaip skausmingą išgyvenimą, kitų žmonių ilgesį net jiems ir šalia esant, yra ne toks jau senas reiškinys žmonijos istorijoje. Jo nereikėtų painioti su socialine izoliacija, kai žmogus dėl kokių nors priežasčių – fizinės negalios ar senatvės – priverstas gyventi atskirai.
Mentaliteto tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą apie tokius išgyvenimus, ką mes vadiname vienišumu, prabilta tik XVII a. viduryje, Europoje. Tai buvo būdinga aukštuomenei, kuri gebėjo rašyti, parinkti tinkamus žodžius savo jausmams išreikšti, puoselėjo jautrumą savo savivokai. Tai buvo labai marginalus reiškinys, nes tokia mąstymo kategorija cirkuliavo tik nedideliame visuomenės sluoksnyje. Tik nuo XIX a., kartu su viduriniosios klasės augimu, aktyviai siekiančios perimti ir imituoti aukštuomenės gyvenimo būdą, kalbą ir savivokos modelius, apie vienišumą pradedama plačiau kalbėti kaip bendresnį modernaus žmogaus būvį, peržengiantį socialinės klasės ribas.
Kelių pastarųjų dešimtmečių visuomenės apklausos Europoje gana aiškiai rodo, kad vienišumo jausmą išgyvenančių žmonių skaičius auga. Nors ir plinta komunikacijos technologijos, didėja telefonų pardavimai, o socialiniai tinklai aktyviai skverbiasi į įvairaus amžiaus žmonių kasdienį gyvenimą, skausminga vienišumo patirtis niekur neišnykta. Kaip ir daugelis kitų psichologinių jausenų, į kurias anksčiau niekas nekreipdavo dėmesio ir net neturėdavo žodžių joms apibūdinti.
– Ar vienatvės jausmo išplitimui įtaką padarė žmogaus nutolimas nuo gamtos, persikėlimas gyventi į miestus?
– Pasakyti, kad vienišumą lemia žmogus atitolimas nuo gamtos, o visų negandų šaltinis glūdi miestietiškame gyvenime, būtų pernelyg paprasta, nors čia ir yra nemaža dalis tiesos. Vokiečių sociologas Georgas Simmelis, dar XX a. pradžioje domėjęsis, kaip didmiestis veikia mūsų dvasinį gyvenimą, pastebėjo, kad būtent didmiesčiuose žmogaus psichiką ir jusles atakuoja be galo daug įvairių išorinių dirgiklių, reikalaujančių mūsų dėmesio ir aktyvaus santykio su aplinka. Tai ne tik reklama, spalvotos vitrinos ar techninės naujovės, bet ir nepažįstami žmonės, jų gausa, intensyvus eismas ir įvairios nenuspėjamos situacijos.
Natūralu, kad viskas, kas nauja, visada reikalauja susikaupimo ir informacijos apdorojimo. Didmiesčio gyvenimo intensyvumas ir gausa veikia taip, kad žmoguje susiformuoja savotiškas psichologinės savisaugos mechanizmas, kuris pasireiškia abejingumu išorės dirgikliams, tai tam tikras atbukimas, leidžiantis nekreipti dėmesio į mases žmonių, bet sykiu ir būti jos dalimi.
Jeigu šiandienos gyvenimo būdą laikysime savotiška didmiesčio patirtimi, kur išoriniai dirgikliai veikia intensyviau, tai natūralu, kad daugelis mūsų yra išsiugdę jausmą nekreipti dėmesio į kitus žmones, netgi ir esančius šalia. Daugelis psichologinių eksperimentų, vykdytų 1950–1960 m. JAV, rodė, kad mieste gatvėse žmonės yra žymiai abejingesni vieni kitiems nei kitose aplinkose. Tad miestietiškame gyvenimo būde tikrai galima ieškoti giluminių prielaidų, leidžiančių stipriau išgyventi vienišumo jausmą.
Bet šią psichologinę savijautą, kaip ir daugelį kitų dvasinių negalavimų, siečiau su ideologiniais dalykais, suteikiančiais mums gana kietas savivokos schemas. Gal tai nuskambės ir radikaliai, bet vienišumas yra ne kas kita, kaip individualizmo, stipriai saistomo su liberalia ekonomika ir demokratija, išdava arba projekcija į žmogaus psichiką.
– Kaip žmogų pakeitė perėjimas nuo gyvenimo glaudžioje bendruomenėje iki individualizmo?
– Vienišumo jausmas būtent ir yra mitologizuotos bendruomenės ilgesys. Tai kompensacinis mechanizmas, padedantis įveikti žmogaus baimę būti laisvu. Tai yra noras sugrįžti į aiškesnį, ritualizuotą gyvenimą, kuriame veikia aiškios bendruomeninio gyvenimo taisyklės, kur tavimi rūpinasi kiti, o tu – kitais. Nepakeliama laisvės našta, kuri reikalauja savarankiškumo ir atsakomybės už save patį, pakeičiama į kitokią ideologinę kategoriją – bendruomeniškumo ilgesį. Mūsų visuomenėje ne daug kas pasakys, kad jie išsižadėtų laisvės, bet visi bus linkę pabrėžti, kad jiems trūksta bendruomenių.
– Kaip technologijos keičia žmonių bendravimo įpročius ir jų psichologiją? Su kokiais iššūkiais čia susiduriame?
– Socialiniuose tinkluose žmonės susiduria su intensyviais dirgikliais ir masiškais jų srautais, kurie suskaido kasdienybę į nedidelius fragmentus ir formuoja didesnį abejingumo santykį su informacija.
Paradoksalu, bet daugelis psichologinių tyrimų rodo, kad būtent tarp socialinių tinklų vartotojų daugiausiai yra tų, kurie jaučiasi vieniši. Nežinia, ar socialiniai tinklai lemia vienišumo jausmą, ar jie labiau traukia tokius žmones, kurie siekia kompensuoti bendruomenės ilgesį. Kita vertus, virtualios bendruomenės įgyja proginės ir deklaratyvios bendruomenės pavidalą, į kurią gali kreiptis esant progai, kuria gali deklaruoti save ir savo gerąsias puses. Bet gausūs virtualių draugų būriai retai materializuojasi, nes jų bendrabūvis gali pradėti erzinti.
Sarkastiškai galima sakyti, gerai, kad socialiniuose tinkluose yra galimybė „išdrauginti“ tuos, kurių bendruomeniškumas pernelyg aktyviai pradeda smelktis į tavo laisvę.
Vienas įdomesnių technologinių procesų, kuris aktyviai skverbiasi į daugelį sričių, yra daugelio dalykų pavertimas žaidybine praktika. Tai geriausiai pamatysite savo išmaniajame telefone atsidarę programėlių sąrašus. Nesvarbu, ar tai būtų kūryba, ar darbas, ar politinių sprendimų priėmimas, ar pasaulio pažinimas, ar fizinis judėjimas. Viskas tampa žaidimu, nes tai lengva įveikti. Sunkios patirtys tampa lengvais išgyvenimais.
Tai reiškia, kad dabar galima žaidybiškai išgyventi ne tik buvimą bendruomenėje, bet ir vienišumą. Tai nereiškia, kad vienišumo įveika yra kortų dėlionių gausa, sudoku sprendimai ar statomos virtualios gyvenvietės. Bet akivaizdu, savistaba, kuri ir leidžia aiškiau perprasti savo nerimą, gali būti nukreipta kita linkme. Ar tai gerai, ar blogai – sunku pasakyti. Kaip ir vienišų žmonių paguodos telefonas ar pageidavimų koncertas, kur bendrystės ilgesys kompensuojamas proginiais pokalbiais arba senosios estrados dainomis.
