Tyrimo dalyviai taip pat teigė, kad kitą dieną po to, kai neprašyti padėjo kolegoms, jautėsi ne tokie draugiški ir mažiau įsitraukę į darbą. Išvada: patiems siūlytis padėti kolegoms nereikėtų.
K: Profesoriau, paaiškinkite savo tyrimo rezultatus.
A: Mūsų tyrimo rezultatai atskleidžia, kad jei norite neprašyti pasisiūlyti padėti, reikėtų būti atsargiems. Mums dažnai kartoja, kad reikėtų imtis iniciatyvos, ypač jei pagalbos reikia komandos nariams. Tačiau svarbu suprasti, kad žmonės gali nevertinti laiko ir pastangų, kurias skiriate jiems ir tuo pačiu atimate iš savęs. Pasak mūsų tyrimo, kolegos tokiu atveju dėkingumo dažnai neišreikš, vadinasi, padėję negausite psichologinio atpildo. Net po paros vis dar jausitės mažiau linkę bendrauti ir bendradarbiauti ir turėsite mažiau energijos dirbti.
K: Bet jei matome, kad kam nors nesiseka, ar nereikėtų įsikišti neimant į galvą, ar vėliau visi viduje jausime malonią šilumą?
A: Mano kolegos Hun Whee Lee, Jacob Bradburn ir Chu-Hsiang Chang iš Mičigano valstijos universiteto bei Szu-Han Lin iš Mičigano valstijos Amherst universiteto patartų prieš padedant gerai pagalvoti. Visų pirma, kadangi esate pašalinis stebėtojas, gali būti, kad ne visiškai suprantate kito žmogaus problemą. Galbūt jus paveikia nesąmoningos nuostatos, pavyzdžiui, psichologinė projekcija arba selektyvus suvokimas. Jums greičiausiai prireiks daugybės kognityvinių išteklių, kad išsiaiškintumėte, kas iš tiesų vyksta, be to, sunku pasakyti, ar suteiksite kolegai jam iš tiesų reikalingą pagalbą. Antra, galbūt kolega norėjo problemą išspręsti pats ir iš savo patirties pasimokyti.
Jei įsikišite neprašomi, rizikuojate sumenkinti kolegos nepriklausomybę, atimti profesionalumo pojūtį ir sumažinti pasitikėjimą savimi. Atlikę tolimesnius tyrimus ir apklausę 500 visą darbo dieną dirbančių Šiaurės Amerikos darbuotojų radome įrodymų, kad žmonės iš tiesų susiduria su šiomis problemomis. Kai apklaustieji kolegoms padėti pasisiūlė patys, problemas teigė supratę prasčiau, negu tada, kai kolegoms padėjo jų prašomi. O žmonės, kuriems kolegos padėjo neprašyti, dažniau teigė, kad jaučiasi nesaugiai. Be to, tokiais atvejais pagalba buvo ne tokia naudinga. Todėl nieko nuostabaus, kad pagalbininkams nepadėkojo.
K: Ar galima šios problemos išvengti elgiantis taip, kad kolega, kuriam reikia pagalbos, pats jos paprašytų?
A: Geriau būtų užduoti klausimą, pavyzdžiui: „Gal galėčiau kuo nors padėti?“ ir leisti kolegai atsakyti taip arba ne. Manau, kad balso tonas ir kūno kalba taip pat svarbi. Juk ne tas pats, ar pasisiūlysite padėti meilikaujančiu arba arogantišku tonu, ar geraširdiškai ir nuolankiai. Bet mes tokių niuansų netyrėme.
K: Ar svarbi hierarchija? Juk vadovai turėtų padėti pavaldiniams ir atvirkščiai, tiesa?
A: Gal ir taip. Mes tyrėme tik tos pačios grandies darbuotojų santykius. Paprašėme pirmosios grupės narių (54 žmonių, dalyvaujančių neakivaizdinėje vadovų magistro programoje ir visą dieną dirbančių įvairiose pramonės šakose) internete užpildyti apklausas apie savo veiklą per 10 iš eilės einančių darbo dienų. Jie mums papasakojo apie 232 atvejus, kai padėjo kolegoms. Tolimesnius tyrimus atlikome naudodamiesi „Mechanical Turk“.
Juose paprašėme papasakoti, kaip dalyviai padėjo kolegoms arba patys sulaukė jų pagalbos. Jeigu būtume atsižvelgę į viršininkų ir pavaldinių santykius, galbūt mūsų tyrimų rezultatai būtų buvę kitokie. Tačiau sunku pasakyti. Jei vadovas padeda neprašomas, ar jis paslaugus, ar valdingas? O jei neprašomi padeda pavaldiniai, ar jie atlieka pareigą, ar žemina vadovo galią ir statusą? O gal tiesiog padlaižiauja?
K: Ar į tyrimą turėtų atsižvelgti ir su klientais dirbantys darbuotojai? Gal reikėtų mokyti pardavėjus padėti tik tada, kai jų prašo?
A: Mes tyrėme atvejus, kai kolegos vieni kitiems padėdavo savo nuožiūra. Pagalba klientams skiriasi, nes padėti – dalis oficialių pardavėjo pareigų, todėl gali būti, kad klientai pardavėjo pagalbos tikisi. Be to, nesvarbu, ar pardavėjas klientui padės prašomas, ar neprašomas – tikimybė, kad jam padėkos, mažesnė.
K: Ar buvo skirtumų tarp vyrų ir moterų?
A: Skirtumų nepastebėjome. Žinoma, nemažai tyrimų atskleidžia, kad moterys linkusios darbovietėje būti draugiškesnės ir dažniau bendradarbiauti, o jei taip nesielgia, kartais patiria neigiamų pasekmių, nes neatitinka joms keliamų lūkesčių. Tačiau tiriant prašomiems ir neprašomiems suteikiamą pagalbą, skirtumų tarp lyčių nepastebėjome.
K: Jūs tyrėte vieno žmogaus pagalbą kitam. O jei padėti pasisiūloma grupėje? Ar tokia situacija geresnė, ar prastesnė?
A: Įtariu, kad neprašytam pasisiūlius padėti viešai, problema būtų dar didesnė. Kolega galėtų susigėsti ir pajusti dar didesnį pavojų savimeilei. Kita vertus, jei matote, kad problema kyla visai grupei, pakelti ranką ir pasiūlyti padėti gali būti visai neblogai. Tačiau tiek padedant grupėms, tiek pavieniams asmenims, svarbūs ir jūsų motyvai. Tyrimai atskleidžia, kad kolegos dažniau reaguos neigiamai, jei manys, kad padedate ne dėl altruistinių paskatų, o todėl, kad jus stebi viršininkas ir norite padaryti jam gerą įspūdį. Kita vertus, kai įsigilinome į šimtus tirtų atvejų norėdami ištirti pagalbininkų motyvus (t. y., ar žmones motyvavo rūpestis kitais, ar noras geriau jaustis patiems), pastebėjome, kad nuo motyvų visiškai nepriklausė, kaip jie padėjo ir kokios padėkos sulaukė.
K: O kaip įmonės kultūra? Ar ji gali daryti įtaką savanoriškai pagalbai?
A: Dalyvių apie šį darbovietės aspektą neklausėme. Bet būtų įdomu pamatyti, ar rezultatai skirtųsi įmonėse, kuriose skatinama bendradarbiauti, ir įmonėse, kuriose skatinama varžytis arba įmonėse, kuriose yra arba nėra nustatyta griežta hierarchija. Tačiau visiems vadovams duotume tokį patarimą – skatinkite žmones užsiimti savo pačių darbu. Paaiškinkite, kad nieko blogo geriau pasėdėti ir palaukti, o ne iškart pulti padėti. Tačiau taip pat stenkitės sukurti tokią aplinką, kurioje darbuotojai nebijotų prašyti pagalbos, o visi, kas gali jiems padėti, būtų prieinami ir paprašius padėtų iškart.
K: Ar atlikus šį tyrimą pagalbos prašote ir ją siūlote kitaip?
A: Esu disertacijas rašančių studentų vadovas, todėl laikausi atvirų durų politikos ir stengiuosi prireikus visada būti šalia. Tačiau pats problemų patiriančių studentų neieškau. Universiteto aplinkoje dažnai sutinku studentų, kuriems sunku, tačiau žinau, kad dažniausiai sprendimą jie nori rasti patys. O kai kas nors padeda man arba matau kitiems padedančius studentus, labai stengiuosi parodyti, kad vertinu jų pastangas ir esu dėkingas.