Rašydama knygą „A Paradise Built in Hell“ („Pragare sukurtas rojus“) garsioji negrožinės literatūros autorė Rebecca Solnit tyrė neplanuotus ir spontaniškus paprastų žmonių poelgius ištikus didžiausioms pasaulio stichinėms ir žmonių sukeltoms nelaimėms – daugybę gyvybių nusinešusiems žemės drebėjimams San Fransiske ir Meksike, Halifakso sprogimams 1917 m. bei rugsėjo 11‑osios atakoms. „Nelaimių istorija atskleidžia, – rašo ji, – kad esame socialiniai gyvūnai, kuriems būtina ieškoti ryšių su kitais bei prasmės ir tikslo.“ Ištikusi labai rimta nelaimė, kad ir kokia ji būtų tragiška, „priverčia mus veikti – veikti altruistiškai, drąsiai ir imtis iniciatyvos, kad išgyventume ir išgelbėtume savo kaimynus nepaisant to, už ką balsuojame ar kokius darbus dirbame.“

Apmąstydamas R. Solnit pastebėjimus prisiminiau herojišką vienos įmonės poelgį, galintį tapti puikiu jos žodžių pavyzdžiu. Tai nutiko praūžus „Katrinos“ uraganui, kuris nusiaubė ne tik Naująjį Orleaną, bet ir Misisipės įlankos pakrantę. Tų regionų gyventojams gyvenimas po uragano daugybę savaičių ir mėnesių buvo tikrai kančia – sunku buvo ne tik rasti maisto, drabužių ar sauskelnių, bet ir pinigų už juos susimokėti. Elektros nebuvo, tad kreditinės kortelės neveikė. Bankų padalinius užsėmė potvyniai, o bankomatai buvo sugadinti, tad gauti grynųjų taip pat buvo neįmanoma.

Susidarius tokiai sunkiai padėčiai Misisipės Galfporto mieste nuo 1899 m. veikiančio bendruomenės banko „Hancock Bank“ darbuotojams kilo puiki mintis. Pirmosiomis dienomis po uragano banko darbuotojai (kurie tuo metu turėjo ir savų bėdų) apžiūrėjo visų maždaug 40 uragano nusiaubtų banko padalinių grindis, stalčius ir seifus bei vandens užlietus vietos kazino. Surinkę visus šlapius, dumblinus ir purvinus pinigus, sukišo juos į plastikinius šiukšlių maišus, o tada prie generatorių prijungę skalbimo mašinas ir džiovykles bei pastatę daugybę lygintuvų atsargiai išskalbė ir išlygino visus grynuosius – tiesiogine prasme išplovė pinigus!

Tuomet darbuotojai šalia banko padalinių pasistatė sulankstomų staliukų ir brezentinių pavėsinių ir išdalino pinigus visiems, kas tik prašė, nors beveik niekas neturėjo asmens dokumentų, nes daugumos žmonių daiktus buvo nunešęs vanduo. Kompiuterinių sistemų taip pat nebuvo, tad darbuotojai „išgrynintas“ sumas fiksavo ranka užsirašę kiekvieno žmogaus pavardę, adresą ir socialinio draudimo numerį. „Hancock“ banko operacijoje išdalinta daugiau kaip 42 mln. dolerių „išplautų“ pinigų. Kaip pareiškė vienas išsamų straipsnį apie operaciją parašęs laikraštis, tokiu reginiu „galėtų didžiuoti tikri mafijos bosai“.

Taigi galima padaryti išvadą: praktiški ir naudingi geri poelgiai padeda tiek žmonėms, tiek verslui. Geri poelgiai naudingi ir juos atliekantiems žmonėms – o kuo konkretesnis poelgis, tuo labiau jis padeda. Visuomenišką „pro‑socialinį“ elgesį (atvirkščią nevisuomeniškam „antisocialiam“ elgesiui) tiriantys akademikai dažnai atkreipia dėmesį į galingą pojūtį, pramintą „padėjėjo apsvaigimu“ arba ne taip maloniai vadinamą „negrynu altruizmu“.
B. Taylor

Tačiau iš tiesų šia paprastų darbuotojų išradingumo ir žmogiškumo išraiška didžiavosi pats bankas ir jo klientai. „Hancock“ bankui grąžinta 99,5 proc. išdalintų lėšų, o jo indėliai ir turtas nepaprastai išaugo: kai seni klientai arba banku anksčiau net nesinaudoję žmonės grįžo grąžinti pasiimtų paskolų, jie buvo tokie dėkingi, kad atsidarydavo naują arba papildomą sąskaitą bei nuspręsdavo naudotis banko paslaugomis būsto ar automobilio paskoloms.

Banko generalinis direktorius George Schloegelis žodinės istorijos projektui teigė, kad žmonės mąstė taip: „Kai man jūsų reikėjo, buvote šalia. Dabar tapsite mano banku.“ Praėjus metams nuo audros banko indėlių suma išaugo 1,5 mlrd. JAV dolerių.

Šie pagalbą ir pasitikėjimą pademonstravę poelgiai dar sustiprino „Hancock“ banko verslo strategiją. Bankas visada didžiavosi tuo, kad labai rimtai ruošiasi stichinėms nelaimėms, kurios tame regione jau tapo įprasto gyvenimo dalimi. Tačiau praūžus „Katrinai“ banko nuostata, kad jo padaliniai turi „užsidaryti paskutiniai ir atsidaryti pirmi“ tapo neatsiejama nuo banko įvaizdžio. Po uragano praėjus dešimčiai metų, banko vadovai buvo pakviesti atidaryti NASDAQ akcijų biržą, taip paminint regiono atsparumą ir padėkojant darbuotojams už jų poelgį po „Katrinos“.

Taigi galima padaryti išvadą: praktiški ir naudingi geri poelgiai padeda tiek žmonėms, tiek verslui. Geri poelgiai naudingi ir juos atliekantiems žmonėms – o kuo konkretesnis poelgis, tuo labiau jis padeda. Visuomenišką „pro‑socialinį“ elgesį (atvirkščią nevisuomeniškam „antisocialiam“ elgesiui) tiriantys akademikai dažnai atkreipia dėmesį į galingą pojūtį, pramintą „padėjėjo apsvaigimu“ arba ne taip maloniai vadinamą „negrynu altruizmu“. Padėjus kitiems kilęs pasitenkinimas naudingas ir mums. „Sunku elgtis išties altruistiškai, – tvirtina Hjustono universiteto profesorė Melanie Rudd, – nes atlikę gerą darbą visada ir patys pasijuntame geriau.“

Negalima paneigti, kad šie laikai – baisūs ir sudėtingi, o artimiausiu metu gali ir dar pablogėti. Tačiau purtydami galvas, kai per žinias išgirstate apie neatsakingą kitų elgesį arba svarstydami, kaip jūsų įmonė galėtų padėti, prisiminkite R. Solnit knygą ir „Hancock“ banko pavyzdį, o tada paieškokite būdų, kaip ką nors gero galėtumėte padaryti ir jūs bei jūsų kolegos.

Atlikdama tyrimus savo knygai R. Solnit analizavo garsiausio po Antrojo pasaulinio karo susiformavusios šiuolaikinių nelaimių studijų srities atstovo Charleso E. Fritzo darbus ir buvo nustebinta jo pažiūrų. „Pati radikaliausia C. Fritzo prielaida teigia, – paaiškino ji, – kad kasdienis gyvenimas savaime yra nelaimė, o tikra nelaimė mus nuo jo išlaisvina“ – dėl to, kad suteikia galimybę atskleisti geriausias savo savybes. Pasak C. Fritzo, ištikus nelaimei „asmeniniai ir visuomenės poreikiai susitapatina“, todėl galime „pajusti tokį bendrumo ir vieningumo jausmą, kokio įprastomis sąlygomis niekada nepajustume“.

Tad nebijokite blogais laikais leisti atsiskleisti geriausioms jūsų įmonės (ir jūsų pačių) savybėms.