Ši doktrina seniai aptarinėjama diskutuojant, kaip reikėtų elgtis su darbuotojais. Yra įrodymų, kad darbuotojus saugantys reglamentai gali turėti nenumatytų neigiamų pasekmių. Kada darbuotojus saugančių reglamentų per daug? Savo tyrime pažvelgėme į tokių reglamentų pasekmes ir pabandėme išsiaiškinti jų privalumus ir trūkumus. Rezultatai atskleidžia, kad būtina rasti kompromisą.
Įdarbinimas „kada panorėjus“ taikomas beveik vien tik JAV – jau daugiau kaip šimtmetį jis laikomas vienu svarbiausių šalies įstatymų. Tačiau įstatymų leidėjai seniai suprato, kad jis gali būti rizikingas, todėl federalinė vyriausybė yra išleidusi ir jį ribojančių aktų, pavyzdžiui Pilietinių teisių aktą 1964 m., Diskriminacijos dėl nėštumo aktą 1978 m. ir Neįgaliųjų amerikiečių aktą 1990 m., kurie skirti apsaugoti darbuotojus nuo diskriminacijos atleidžiant iš darbo.
Šeštajame dešimtmetyje daugelis valstijų ėmė leisti įstatymus, ribojančius galimybę įdarbinti „kada panorėjus“ ir nuo nesąžiningo atleidimo saugančius federalinių įstatymų neginamus asmenis. Daugelio tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tokie reglamentai naudingi darbuotojams. Tačiau mes norėjome ištirti, kaip jie atsiliepia verslo investicijoms ir augimui.
Galimybės atleisti darbuotojus apribojimas investicijoms atsiliepia dvejopai. Apsaugojus darbuotojus nuo nesąžiningo atleidimo, jiems nebereikia baimintis, kad neteks darbo, todėl jie geriau susitelkia į savo užduotis, rizikuoja, kad galėtų įvesti naujovių ir lavina įgūdžius, padedančius pagerinti įmonės rezultatus. Visa tai didina našumą ir suteikia verslui daugiau naujų galimybių, todėl investicijų daugėja.
Tačiau dėl atleisti darbuotojus trukdančių reglamentų įmonė tampa ne tokia lanksti, o nutraukti finansavimą arba sumažinti prastų rezultatų pasiekusių projektų mastą tampa brangiau. Dėl to, kad įmonė tampa nebe tokia lanksti, taip pat gali sumažėti investicijų, nes įmonei sunkiau gauti išorinio kapitalo, pavyzdžiui, užstačius turtą.
Norėdami patikrinti, kuris šių veiksnių svarbesnis, ištyrėme, kaip pasikeitė verslų sprendimai investuoti, kai tam tikros valstijos priėmė vieną darbuotojų apsaugos įstatymo formą – suteikė „garbingumo“ išimtį įdarbinimo „kada panorėjus“ taisyklei. Ši teismų precedentais paremta išimtis greičiausiai turi daugiausiai įtakos iš visų valstijų lygiu priimtų išimčių įdarbinimo „kada panorėjus“ taisyklei. Ji draudžia darbdaviams atleisti darbuotoją „negarbingai“ (t. y., iš pykčio arba norint atkeršyti) ir saugo darbuotojų sutartines teises. Mūsų duomenimis, 1974–1998 m. šią išimtį priėmė 14 valstijų, tačiau dvi vėliau išimtį vėl pašalino.
Kad galėtume nustatyti priežastinį ryšį tarp įdarbinimo „kada panorėjus“ apribojimo ir verslo investicijų, palyginome, kaip pasikeitė įmonių investicijos valstijose, kurios priėmė šio įstatymo išimtį, ir tose, kurios jos nepriėmė. Surinkome duomenis iš 11 254 JAV akcinių bendrovių 1969–2003 m. ir nustatėme investicijų dydį patikrindami įmonių kapitalo išlaidas – t. y., pinigus, išleistus ilgalaikiam turtui, pavyzdžiui, sklypams, pastatams ir įrangai. Dėmesį sutelkėme į kapitalo išlaidas, nes kapitalo kaupimas gali smarkiai nulemti verslų ir ekonomikos augimą.
Pastebėjome, kad išimties įvedimas investicijas paveikė neigiamai. Palyginus su išimties nepriėmusių valstijų įmonėmis, išimtį priėmusių valstijų įmonėse investicijoms skirta turto dalis sumažėjo: prieš išimties įvedimą investicijoms vidutiniškai buvo skiriama 8,3 proc. turto, o po įvedimo praėjus maždaug metams – tik 7,8 proc., t. y., vidutinėje įmonėje investicijoms skirta maždaug 6 mln. JAV dolerių (2009 m. dolerio kursu) mažiau.
Investicijoms skiriamų lėšų sumažėjo nuo įstatymo priėmimo praėjus maždaug metams, o šis pokytis išliko visą tyrimo laikotarpį. Taip pat 3,1 proc. sumažėjo vidutinis metinių pardavimų augimas. Šie rezultatai patvirtinti ir atmetus kitų veiksnių (pavyzdžiui, įmonės, valstijos ir pramonės šakos savybių) įtaką.
Tačiau kodėl sugriežtinus darbuotojų apsaugą investicijų sumažėjo? Anksčiau atliktuose akademiniuose tyrimuose spėjama, kad labiau saugant darbuotojų teises mažiau investuojama todėl, kad įmonėms sunkiau gauti išorinio kapitalo ir/arba todėl, kad investicijos tampa mažiau pelningos (nes nepasisekus sunkiau sumažinti projekto mastą). Patikrinome abi šias hipotezes.
Jeigu labiau saugant darbuotojus sunkiau gauti išorinio finansavimo, turėtume pastebėti, kad įmonės, kurių investicijoms reikalingas išorinis kapitalas, bei įmonės, kurioms ir anksčiau buvo sunku gauti išorinio kapitalo, investavo mažiau. Pasinaudojome keliais metodais įvertinti tokio tipo įmones, tačiau rezultatai buvo įvairūs. Dėl to negalime daryti išvados, kad investicijų mažėja dėl to, kad darbuotojų apsaugos įstatymai trukdo gauti išorinio kapitalo.
Tačiau radome stiprių įrodymų, kad griežtesni darbuotojų apsaugos įstatymai trukdo įmonėms mažinti projektų mastą, slopina jų lankstumą ir dėl to mažina investicijas. Pavyzdžiui, pastebėjome, kad po įstatymo įvedimo sumažėjus pelno įmonės rečiau išparduodavo turtą ir atleisdavo darbuotojus. Taip pat surinkome smulkesnių duomenų apie įmonių ir jų padalinių veikimo vietą ir pastebėjome, kad jei sumažėjus pelno įmonės atleisdavo darbuotojus arba uždarydavo gamyklas, dažniau taip elgdavosi tose valstijose, kur išimtis priimta nebuvo.
Apskritai paėmus, mūsų tyrimas atskleidžia, kad sugriežtinus darbuotojų apsaugą sulaukiama vienos neigiamos pasekmės – darbo rinkos tampa nebe tokios lanksčios. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad įmonėms apribojus įdarbinimą „kada panorėjus“, sumažėjo investicijų į ilgalaikį turtą, todėl įmonės viso tyrimo laikotarpiu augo lėčiau. Tačiau kas nutiko po tyrimo, sunku pasakyti, nes sudėtinga įvertinti pastebėto reiškinio įtaką visoms per 15 metų padarytoms investicijoms.
Vis dėlto nereikėtų suprasti, kad mūsų tyrimu raginama atsisakyti darbuotojų apsaugos. Galima sudaryti ilgą sąrašą knygų ir tyrimų, parodančių, kad apsaugojus darbuotojus nuo netikėto ar nesąžiningo atleidimo iš darbo įdarbinimas tampa saugesnis, o dėl to auga ekonominis stabilumas, teigiamai atsiliepiantis tiek pavieniams darbuotojams, tiek šeimoms ir bendruomenėms.
Papildomuose tyrimuose mes irgi pastebėjome teigiamų darbuotojus saugančių įstatymų pusių. Pavyzdžiui, pastebėjome, kad priėmus išimtį išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai vidutiniškai padidėjo maždaug 2,6 mln. JAV dolerių. Šie atradimai patvirtina ankstesnių tyrimų rezultatus, rodančius, kad įvedus darbuotojų apsaugos įstatymus daugiau dėmesio skiriama inovacijoms. Taigi galima spėti, kad nors darbuotojus saugantys įstatymai skatina mažinti investicijas į ilgalaikį turtą, nes ateityje projektų atsisakyti sunkiau, jie skatina didinti investicijas į nematerialųjį turtą, nes darbuotojai dažniau rizikuoja kurdami vertės suteikti galinčias inovacijas.
Įstatymų leidėjai, svarstantys, kokią darbuotojų apsaugą įvesti, turėtų atsižvelgti į tai, kaip įmonės ir darbuotojai reaguoja į įstatymų pakeitimus, įvertinti socialines išlaidas ir nuspręsti, kokie kompromisai visuomenei priimtini ir norimi.