PRADŽIA
– Tavimi tikrai galima pasitikėti, – įžengusi į susirinkimų kabinetą tarė Nisha Nayad savo kolegai Markui Cruzui.
– Atvykau prieš minutę, – atsakė Markas ir šypsodamasis atidarė priešpiečių dėžutę. Jiedu pažvelgė į laikrodį ir nusijuokė.
– Manau, kad mes vieninteliai „Ness“ darbuotojai, kurie ateina į darbą anksčiau, – tarė Nisha. – Džiaugiuosi, kad ir tu dirbsi mūsų komandoje.
Punktualumas kompiuterinių žaidimų įmonės „Ness Entertainment“ kultūrai nebuvo labai svarbus, tad Nisha nesijaudino, kai praėjus kelioms minutėms po dvylikos jos bendradarbis Benas Lassneris vis dar nebuvo pasirodęs. Jų trijulė paprastai kartu nedirbdavo, bet dabar turėjo tapti komanda. Jie tapo „Ness“ Inovacijų valdybos nariais – ši grupė buvo išrinkta iš visos įmonės darbuotojų ir gavo užduotį dirbti tiesiogiai su vykdomuoju komitetu bei teikti rekomendacijas kurti naujus žaidimus ir pratęsti esamas produktų linijas. Jie gavo svarbią ir matomą užduotį, tad verslo plėtros asocijuotoji direktorė Nisha labai džiaugėsi.
Jie su Marku ir Benu praėjusią savaitę buvo trumpam susitikę pasitarti, kaip analizuoti klientų duomenis ir rinkos konkurenciją vienam sėkmingiausių „Ness“ žaidimų „Sokontia“, kad galėtų pasirinkti tinkamą istorijos tęsinį ir laiką, kada pristatyti kitą žaidimo dalį.
Nisha abiem komandos nariais buvo patenkinta. Asocijuotasis rinkodaros skyriaus direktorius Markas turėjo puikią reputaciją. O kokybės kontrolės inžinierius Benas buvo jos draugas nuo tada, kai pradėjusi dirbti susipažino su juo orientaciniame susitikime. Jie kas kelis mėnesius išeidavo papietauti, o kadangi atlikto skirtingas funkcijas, tačiau buvo maždaug tos pačios grandies darbuotojai, dažnai keisdavosi pastebėjimais ir patarimais.
12.10 val. į kabinetą atsiprašinėdamas įėjo Benas.
– Dar tik vidurdienis, o diena jau buvo labai sunki. Sunki visa savaitė. Vykdome „Knight Days“ kokybės kontrolę, – tarė jis, turėdamas omenyje vieną iš senesnių „Ness“ produktų. Buvo planuojama išleisti naują jo versiją. – Pamiršau, kad ketinome kartu pietauti. Palaukit, kol nueisiu pasiimti maisto. Galite pradėti be manęs.
Jam grįžus Nisha ėmė pasakoti, ką sužinojo atlikusi pradinę „Sokontia“ žaidimo klientų duomenų analizę.
– Akivaizdu, kad jis patenkina tam tikrą poreikį, – tarė ji. – Istorija labai išpopuliarėjo ir nors dėl grafikos sulaukėme įvairių atsiliepimų, manau, kad būtų galima imtis ankstyvo tęsinio.
– Sutinku, – pritarė Markas. Kadangi dirbo rinkodaros skyriuje, jis ėmėsi vienos pirmųjų užduočių perskaityti nuomonės formuotojų parašytus atsiliepimus. – Keletas žmonių jau kalba, kaip turėtų atrodyti 2.0 versija. Ar peržiūrėjai mano siųstą PDF su paryškintomis vietomis?
Jis apsuko kompiuterį, kad jiedu galėtų pažiūrėti. Nisha dokumentą buvo atidžiai perskaičiusi dar vakar.
– Kada jį siuntei?– paklausė Benas, žvilgtelėjęs į ekraną.
– Trečiadienį, – atsakė Markas.
– A, gerai, – atsakė Benas, atsikandęs sumuštinio. – Dabar tik reikia patikrinti, kaip visa tai dera su vartojimo statistika.
– Būtent, – pritarė Markas. Jis linktelėjo, laukdamas, ką Benas pasakys toliau, bet šis tik valgė. Nisha sutriko. Juk jie sutarė, kad pradinę statistikos analizę atliks Benas.
– Nepatikrinai vartojimo statistikos? – šiek tiek nekantriai paklausė Markas. – Ir neperskaitei nieko, ką tau siuntėme?
– Dar ne, – pripažino Benas.
– Na, tada reikia tau viską paaiškinti, – nukrito Markas.
Nisha taip pat suirzo ir svarstė, ar derėtų ką nors pasakyti. „Ness“ žmogiškųjų išteklių skyrius visada skatindavo teikti kolegoms grįžtamąjį ryšį. Generaliniam direktoriui Martine Skollui paraginus, įmonėje pradėtos dvi iniciatyvos, skirtos paskatinti žmones kalbėtis tiesiau ir atviriau: pirmiausia atlikti mokymai, kaip elgtis per sunkius pokalbius, o tada sukurta programėlė, teikianti galimybę bendradarbiams duoti įvertinimus ir tiesiai nusiųsti trumpus atsiliepimus apie darbą.
Susirinkimui baigiantis Nisha mintyse save padrąsino ir kaip galėdama ramiau paklausė Beno:
– Kodėl nepadarei to, ką žadėjai?
Benas susiraukė, bet jis taip pat dalyvavo mokymuose, todėl greičiausiai žinojo, kad reikėtų dalyvauti pokalbyje nepradedant prieštarauti.
– Aš jus nuvyliau. Atsiprašau. Tą pačią dieną, kai sužinojau apie šį projektą, mane paskyrė vadovauti „Knight Days“ kokybės kontrolei. Tam tiek aš, tiek mano komanda skiriame visą savo laiką. Be to, nuo gegužės trūksta darbuotojų. Bet daugiau neateisiu taip nepasiruošęs. Pažadu.
Benui išėjus, Nisha su Marku pasuko link liftų.
– Aš jau dalyvavau daugybėje projektų, kuriuose kiti norėdavo, kad atlikčiau darbą už juos, – pareiškė Markas. – Čia to nebus.
Nisha pritarė Markui, tačiau žinojo, kad Benui tikrai nelengva. Jo viršininkas garsėjo tuo, kad keldavo nepaprastai aukštus reikalavimus. Be to, juk karts nuo karto visiems pasitaiko nesuspėti darbo atlikti laiku? Kai juodu anksčiau kartu atlikdavo mažus projektus, Benas visada būdavo patikimas. Tad ji labai smarkiai nesijaudino.
– Aš juo pasitikiu, – patikino Marką. – Jis žodžio laikysis.
– Tegu tik pabando nesilaikyti, – įspėjo Markas.
Po trijų savaičių Nisha važiavo traukiniu, ant kelių atsivertusi nešiojamąjį kompiuterį. Kol 45 minutes važiuodavo namo arba į darbą, ji visada atlikdavo kokią nors užduotį. Šiandien ji ruošė pristatymą vykdomajam komitetui. Jie su Marku ir Benu susitiko dar tris kartus ir sudarė, jos nuomonę, tvirtą analizę ir labai aiškias rekomendacijas. Inovacijų valdybai kitą savaitę susitikus su vykdomuoju komitetu, jie ketino pasiūlyti kaip įmanoma greičiau pradėti „Sokontia“ tęsinį, laikantis daug spartesnio grafiko, negu įmonei buvo pavykę anksčiau.
Ji sutiko iki kitos dienos paruošti komandos pranešimą. Tik laukė, kol Benas atsiųs paskutines dvi skaidres.
17.40 val. ji vėl patikrino el. paštą, ir, kadangi laiškas dar nebuvo atėjęs, parašė jam žinutę: „Kokios naujienos su skaidrėmis?“
Jis buvo pažadėjęs jas paruošti iki vakaro. Atsakymą gavo iškart: „Labai atsiprašau. Jei atsiųsčiau tau duomenis, gal padarytum skaidres už mane?“
Nisha giliai įkvėpė. Ji tikrai manė, kad šįkart jis nenuvils. Tada telefone įvedė: „Ne, negalėčiau. O gal tu galėtum liautis elgtis kaip idiotas?“ Tačiau žinutę ištrynė neišsiuntusi. Ji nenorėjo susigadinti progos padaryti gerą įspūdį vykdomajam komitetui. Nors Benui reikėtų gerai įspirti į užpakalį už tai, kaip mažai dirbo šiame projekte, dabar ji nenorėjo pyktis. Be to, jos skaidrės vis tiek bus geresnės.
Ji parašė: „Žinoma. Atsiųsk.“
„Lieku skolingas“, – atrašė jis.
Ir dar kaip, – pamanė ji.
Nishos mintys iškart nukrypo prie naujosios bendradarbių vertinimo programėlės. Praėjusį mėnesį Inovacijų valdybos susirinkime žmogiškųjų išteklių skyrius paskelbė, kad atliekant kitą užduotį visiems reikės imti ja naudotis. Taigi Nishai reikės nuo 0 iki 5 įvertinti tiek Marką, tiek Beną, o jie įvertins ją. Susirinkimuose jie apie tai nekalbėjo, tačiau ji vis apie tai galvojo – greičiausiai galvojo ir jie.
Sėdėdama traukinyje ji svajojo, kaip būtų malonu šalia Beno vardo paspausti 0, tačiau netrukus pasijuto kalta. Juk jis jos draugas. Be to, žmogiškųjų išteklių skyrius sakė, kad reitingai neturėtų stebinti – komandos nariai turėtų grįžtamuoju ryšiu pasidalinti vykdydami projektą, kad kiti arba galėtų pasitaisyti, arba žinotų, ko tikėtis.
Ji parašė Benui: „Gal galime minutėlę pasikalbėti? Paskambinsiu, kai išlipsiu iš traukinio.“
Pakėlęs ragelį Benas ėmė atsiprašinėti. Ji pertraukė:
– Viskas gerai. Na, tiksliau, negerai – norėjau, kad žinotum, jog pykstu, jaučiu, kad turiu nuolat tave užstoti...
– Bet mano kitas darbas...
– Žinau. Sakei jau kelis kartus. – Nisha stengėsi kalbėti tvirtai. Nenorėjo slėpti savo jausmų.
Benas akimirką nutilo. Tada atsakė:
– Aš tikrai vertinu tavo pastangas. Tikiuosi, kad žinai, jog dėl tavęs padaryčiau tą patį.
Abejoju, – pamanė Nisha. – Be to, aš vis tiek tavęs niekad neprašyčiau.
Tą vakarą ji nusiuntė žinutę Dennisui Hodgesui – savo mokytojui iš buvusio darbo: „Ar galėtume rytoj susitikti? Man reikia patarimo.“
ATVIRAS POKALBIS
Kitą rytą Nisha susitiko su Dennisu kavinėje netoli jo biuro ir papasakojo, kas nutiko projekte.
– Nenoriu pasakyti, kad viską padariau už jį, – pasakojo ji, – tačiau kai jis nespėdavo ko nors padaryti laiku, tikrai kelis kartus užbaigiau jo darbus. Kitas komandos narys Markas taip pat susierzinęs, tačiau jis neprisiima tiek Beno darbų, kaip aš. Aišku, aš pati kalta. Nereikėjo to daryti, bet norėjau, kad užduotis sektųsi gerai. Ir seksis. Esu tikra, kad pirmadienį pasirodysime nepaprastai puikiai. Atlikome analizes, turime duomenis, o mūsų rekomendacijos labai drąsios.
Dennisas nusišypsojo.
– Neabejoju. Tad ką galvoji?
– Jaudinuosi dėl bendradarbių vertinimo sistemos. Jei galėčiau būti atvira, greičiausiai duočiau jam 2.
– O kodėl to nepadarai? – paklausė Dennisas.
Nisha akimirką pagalvojo.
– Nes nemanau, kad tai vien jo kaltė. Jis turi daugybę kitų darbų, o jo viršininkas daro jam didelį spaudimą. Be to, mes pažįstami nuo tada, kai pradėjau dirbti „Ness“. Tad nenoriu duoti jam prasto įvertinimo, kuris išliks oficialiuose įrašuose – ypač dėl to, kad Markas sakė, kad duos jam 3. Benas tvirtas, tad greičiausiai atsigaus, bet gali būti, kad dar ilgai jaus pagiežą.
– Ar kalbėjaisi apie tai su pačiu Benu?
– Taip, kelis kartus.
– Na, – tarė Dennisas, – tada aš jam duočiau tokį vertinimą, kokio nusipelnė.
TIK VIENĄ KARTĄ
Pirmadienį ryte prieš pranešimą Benas paprašė Nishos susitikti kavinėje gatvės gale. Ji manė, kad jis nori peržiūrėti savo skaidres, nes dabar ji apie jas žinojo daugiau, negu jis.
– Tik norėjau tau dar kartą už viską padėkoti, – tarė jis. – Prisipažinsiu, jaučiuosi kaltas, kad pranešime įrašyta ir mano pavardė.
Nisha žinojo, kad reikėtų mandagiai visa tai paneigti, bet tik prikando liežuvį. Akimirką stojo nepatogi tyla.
– Šios kelios savaitės buvo labai sunkios, – pradėjo Benas, norėdamas išsklaidyti įtampą. Nisha linktelėjo.
– Nekaltinčiau tavęs, jei toje programėlėje duotum man blogą įvertinimą, bet tikiuosi, kad taip nedarysi, – tęsė jis. Staiga Nisha suprato, kodėl jis pakvietė ją susitikti – ir kodėl sumokėjo už kavą.
– Jei būtum mano vietoje, padėčiau tau ir duočiau 5 ar bent 4, – tarė Benas.
– Aš dar nenusprendžiau, ką daryti, – nemeluodama atsakė ji.
– Visiems pasitaiko blogų dienų.
– Tu taip dirbi jau kelias savaites, – atsakė ji, jausdama, kaip kelia balsą.
Benas taip pat suirzo.
– Žinai, ką turiu omenyje. Jei gausiu blogą įvertinimą, viršininkas pasius. Žinau, kad Markas man duos 3. Jei tu duotum 5, vidurkis būtų geras. Žinau, kad to nenusipelniau, bet tikiuosi, kad padėsi man – kaip draugui. Tik vieną kartą.