Novokuibyševsko kapines dengiantį švaraus sniego apklotą darko penketas purvinų šviežiai supiltų kapų dėmių, o tylą trikdo moters dejonė: „Denisai, sūneli mano!“ Dar visiškai neseniai 27-erių Denisas buvo jaunas tėvas, dirbantis inžinieriumi vietinėje naftos perdirbimo gamykloje. Rugsėjo mėnesį jis buvo pašauktas į Rusijos armiją. Jau gruodį atsidūrė Ukrainoje. Jo, kaip kario, karjera tetruko šešias dienas: Deniso būrys buvo apsistojęs liūdnai pagarsėjusiame Makijivkos bendrabutyje, Naujųjų Metų naktį tapusiame „HIMARS“ raketų taikiniu. Šio vyro motinai, esą, pasisekė, mat sūnaus kūną gavo visą. Kitoms šeimoms artimuosius teko nustatinėti tik pagal DNR. „Sakiau jam, kad nevažiuotų. Bet jis nenusileido. Sakė, negalintis pabėgti“, – aimanuoja motina.
Nors jau praėjo dvi savaitės, tikrasis žuvusiųjų Makijivkoje skaičius tebėra paslaptis. Neskelbiama nei apie tai, kiek šeimų laidoja sūnus įvairiuose Rusijoje plytinčios Samaros srities miestuose, iš kurių buvo kilę daugelis Makijivkos bendrabutyje atsidūrusių karių. Pranešimą, kad žuvo tik 89 asmenys, savivaldų darbuotojai vertina kaip neįtikinamą, bet atsisako skelbti visą mirusiųjų sąrašą. Ukraina tvirtina, kad per ataką buvo nukauta ne mažiau kaip 400 asmenų. Deniso tėvai, suprasdami, kad prie sprogimo prisidėjo ir šalia bendrabučio sustatyti amunicija pakrauti sunkvežimiai, sutinka, kad žuvusiuosius tikriausiai reikia skaičiuoti šimtais, o ne dešimtimis.
Šiandienos Rusijoje ištartas žodis gali kainuoti labai daug, taigi, iš baimės netekti finansinės kompensacijos arba sulaukti baisesnio susidorojimo žuvusiųjų artimieji nesiryžta prabilti. Vis dėlto „Ana“, vieno iš sužeistųjų sesuo, sutikusi kalbėti