Sausio mėnesį Briuselis buvo nusiteikęs optimistiškai. Europos Sąjunga sėkmingai ištvėrė sunkų dešimtmetį, kai vos nežlugo bloko valiuta, kilo pabėgėlių krizė, o antrą pagal dydį ekonomiką turinti Jungtinė Karalystė nubalsavo pasitraukti iš sąjungos. Pirmą kartą per daugelį metų jos pareigūnai turėjo laiko ne tik taisyti praeities klaidas, bet ir galvoti apie ateitį. O tada mirė 120 000 žmonių.
Nuo Paryžiaus iki Varšuvos įvedus griežtą karantiną visi piliečiai liko uždaryti savo namuose. Blokas, kuris didžiavosi tuo, kad pašalino sienas („istorijos randus“, kaip jas pavadino Europos Komisijos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams Josepas Borrellis), vėl jas chaotiškai grąžino. Į darbą keliaujantys žmonės užstrigo prie Lenkijos sienų su Lietuva ir Vokietija, kur teko laukti net po kelias dienas.
Prognozuojama, kad bloko BVP šiais metais kris 7,4 proc. – o 2009 m., kai labiausiai įsisiautėjo finansinė krizė, jis buvo smukęs tik 4,3 proc. Dėl euro žlugimą prognozuojančių investuotojų išaugo paskolų kainos Italijoje. Europos politikai vienas kitą užsipuolė su tokiu įniršiu, kokio nebuvo nuo euro krizės, kai kilo abejonių dėl bloko ateities. Nyderlandų finansų ministras Wopke Hoekstra pareiškė, kad kai kurios šalys dėl finansinių sunkumų turėtų kaltinti tik save, o Portugalijos ministras pirmininkas Antonio Costa atsikirto itin griežtai. „Tokios kalbos šlykščios, – pareiškė jis. – Tiesiog šlykščios.“
Dėl covid‑19 pandemijos kenčia visas pasaulis. Tačiau Europos Sąjungoje pandemija sukėlė ištisą krizių seriją. Pasak ekspertų organizacijos „Chatham House“ atstovo Pepijno Bergseno, visuomenės sveikatos krizė tapo ekonomine krize, paskui politine krize, paskui finansine krize. O dabar gresia dar ir konstitucinė krizė – anksčiau šį mėnesį Vokietijos konstitucinis teismas pasipriešino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo viršenybei.
Dabartine savo forma ES krizių neišsprendžia, o tik dar labiau jas paaštrina. Palikti sistemą tokia, kokia yra, negalima. Tačiau ją keisti būtų labai sunku. Europiečiai Europos Sąjungai kelia iš esmės skirtingus reikalavimus. Už šių nesutarimų slypi nesugebėjimas atsakyti į kelių dešimtmečių senumo klausimą – kam apskritai reikalinga ES?
Kažkas keičiasi
Europos Sąjunga pradėta kaip taikos projektas. 1950 m. gegužės 9 d., praėjus penkeriems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje, tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas atskleidė idėją, kaip užtikrinti, kad karas tarp jo šalies ir Vakarų Vokietijos būtų „ne tik neįsivaizduojamas, bet ir fiziškai neįmanomas“. Koks gi buvo tas planas? Ogi sujungti abiejų šalių anglies ir plieno gamybos pajėgumus. Prie jų galėtų prisijungti ir kitos to norinčios Europos šalys, o viską kontroliuotų nepriklausoma įstaiga. Po dvejų metų pasirodė Europos anglių ir plieno bendrija – ES pirmtakė.
Netrukus atėjo klestėjimo laikotarpis. Tvirtinta, kad gerovę atnešė Europos šalių bendradarbiavimas, suteikiantis galimybę įgyvendinti laisvą prekių, darbininkų, kapitalo ir paslaugų judėjimą pirmojoje šešių šalių grupėje (be Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos joje dar buvo Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas). Iš pradžių nedidelė grupelė plėtėsi į šiaurę – į ją įstojo Airija, Danija ir Jungtinė Karalystė. Devintajame dešimtmetyje priimtos ir jaunos pietų Europos demokratijos – Ispanija, Portugalija ir Graikija. 2000 m. pirmojo dešimtmečio viduryje prisijungė ir didelė dalis Rytų Europos.
Blokas buvo kuriamas palaipsniui, kaip R. Schumanas ir tikėjosi – jis teigė, kad „Europa nebus sukurta iškart, laikantis vieno plano“. Briuselio biurokratai ir Europos teismų teisėjai lėtai ir tyliai šalino kliūtis prekybai ir derino reglamentus. 1992 m. sukurta ir net euroskeptikės Jungtinės Karalystės ministrės pirmininkės Margaret Thatcher palaikyta bendrosios rinkos programa užtikrino, kad prekiauti bus dar lengviau. Kad Europos rinkėjai pastebėtų, jog jų vyriausybės pasikeitė, pririekė dviejų konstitucinių šokų – euro įvedimo ir bloko praplėtimo priimant buvusias komunistines valstybes Rytų Europoje.
Šie pokyčiai turėjo akivaizdžių pasekmių. Masiškai iš centrinės ir rytų Europos į turtingesnes šalis pasipylę žmonės parodė, kad judėjimo laisvė – tai ne tik abstrakti koncepcija, bet ir realybė, kuri atsiliepia žmonių kasdieniam gyvenimui – dažniausiai į gera, bet buvo ir manančių, kad į bloga. 2010 m. euro zonos krizė nemaloniai priminė, kad belgų piniginėse esančios valiutos vertė iš dalies priklauso nuo to, kaip elgsis vyriausybės Atėnuose, Romoje ir Madride. Europos rinkėjai vis geriau suvokė ES kainą, o tai sukėlė vis nerimastingesnių klausimų apie jos prasmę.
Pasaulis nestovi vietoje
Šiais laikais bendrą tikslą rasti sunku. ES kylantys sunkumai – fiskalinės politikos, užsienio politikos, gynybos ir imigracijos srityse – neatsiejami nuo suvereniteto. Kad svajonės, jog ES taps supervalstybe, išsipildytų, reikalingas strateginis vieningumas, kurį nelengva rasti 27 nares turinčiame bloke, nusidriekusiame nuo Lisabonos iki Talino. Net bandymai paversti ES liberalių demokratinių vertybių saugotoja įtikina ne visus. Anksčiau nesutarimus, kokia kryptimi eiti, buvo galima išspręsti stovint vietoje. Tačiau dabar ES vienijusios jėgos gali pradėti ją skaldyti.
Pavyzdžiui, pažvelkime į bendrąją rinką. Pasak Europos Komisijos, laisvas darbo jėgos, kapitalo, paslaugų ir darbininkų judėjimas sukuria 8–9 proc. ES BVP. Dėl to, kad visos ES įmonės gali patekti į viena kitos rinkas, blokas taiko griežtas taisykles, kiek paramos vyriausybės gali teikti savo šalies įmonėms. Kilus covid‑19 pandemijai, Europos Komisija taisykles sušvelnino ir leido vyriausybėms dalinti pinigus pramonės šakoms, kurioms, jų nuomone, grėsė žlugti. Tokia parama, teikiama užmokesčio garantijomis arba darbo užmokesčio priedais, iki šiol jau sudarė 1,9 trln. eurų. Šiek tiek daugiau negu pusę šios sumos sudaro vokiečių teikiamos garantijos Vokietijos įmonėms.
Kažkada maždaug lygi buvusi bendroji rinka tapo nesąžininga. Atėjus nuosmukiui Ispanijoje ir Italijoje padėtis bus blogesnė negu Vokietijoje, tad jos turės dar mažiau galimybių padėti savo įmonėms. Europos Komisija prognozuoja, kad tiek Ispanijos, tiek Italijos ekonomikos šiais metais susitrauks daugiau kaip 9 proc. Tuo tarpu Vokietijos BVP kris tik 6,5 proc. Jau ne pirmą kartą sąjungos istorijoje didžiausia našta teks tiems, kas mažiausiai gali ją pakelti.
Kad būtų subalansuota ES ekonomika, Ispanijos vadovaujama šalių grupė pasiūlė paskirti 1,5 trln. eurų vertės dotacijų, kurios būtų finansuojamos visos ES prisiimama skola. Tai būtų naudinga visoms ES valstybėms, tikina liberalas Ispanijos parlamentaras Luis Garicano. Žlungančios pietų Europos ekonomikos gali sugriauti patogią ekonominę padėtį, iki šiol teikusią naudą tokioms šalims kaip Vokietija ir Nyderlandai. Euras suteikė Vokietijai galimybę nestabdomai brangstančios valiutos turėti didelį prekybos perviršį. Biudžeto lėšų perkėlimas iš šiaurės į pietus nebūtų labai skausminga priemonė. O neturint tokio plataus paramos fondo rizikuojama, kad bendrojoje rinkoje šalys ne klestės, o patirs vis gilėjančią nelygybę.
Tačiau tokiam planui griežtai pasipriešino nedidelė mažų, turtingų ir daugiausiai šiaurėje esančių šalių grupė. Kai kuriose iš šių šalių mirčių nuo covid‑19 buvo šiek tiek mažiau, negu kitose Europos šalyse. Nyderlandai, Danija ir Švedija iš idėjos tik šaipėsi. Nyderlandų vyriausybė kaip geranoriškumo išraišką pasiūlė suteikti vieną 1 mlrd. eurų dotaciją – maždaug dešimtadalį sumos, kurios prašė Ispanijos vyriausybė.
Tuo tarpu Vokietijos vyriausybė sutinka teikti tik kuklias dotacijas ir tvirtina, kad ES paramos fondą daugiausiai turėtų sudaryti paskolos. O Europos Komisijai patikėta užduotis sugalvoti planą, kuris patenkintų abi puses. Ji greičiausiai pasiūlys įsiskolinusioms valstybėms teikti iš ES biudžeto finansuojamą dotacijų ir paskolų mišinį. Tada narės didžiąją metų dalį dėl jo ginčysis.
Nesutarimai, kaip tvarkytis su ekonomine krize, atskleidžia dar vieną ilgai ES priešinusį veiksnį – ji turi bendrą valiutą, tačiau neturi bendros išlaidų politikos. Pasak Vokietijos ekspertų organizacijos „Marshall Fund“ atstovo Jano Techau, tai – ne defektas, o normali euro sistemos veikimo ypatybė. Jis teigia, kad euro kūrėjai „tokios įtampos norėjo“. Manyta, kad turint bendrą valiutą be bendro biudžeto ir galimybės padalinti turtą tarp turtingesnių ir skurdesnių šalių, galų gale reikės sukurti fiskalinę sąjungą, kuri tuo metu laikyta pernelyg drastiška. Tačiau euro kūrėjai nesitikėjo, kad Europos šalių lyderiai dar ilgai vengs didesnės integracijos ir taip sukels pavojų valiutos gyvavimui.
Sakoma, kad artėja naujovės
Ekonominė integracija nepadėjo suteikti ES įkvepiančio bendro tikslo. Dėl to didesnė reikšmė suteikta kitiems, ne tokiems konkretiems tikslams. Eurofilai įsivaizduoja bendromis vertybėmis paremtą Europą. Šiais laikais eurokratai dažniau aptarinėja ne kaip išnaudoti artimų ekonominių ryšių privalumus, o kaip saugoti ir skatinti „europietišką gyvenimo būdą“.
Šis požiūris paremtas ilgai puoselėta idėja, kad ES yra civilizaciją tvirtinanti jėga. „Ispanija yra problema, o Europa – sprendimas“, – 1910 m. rašė ispanų rašytojas Chose Ortega I Gasetas. Jo šalyje ši frazė tapo politinio gyvenimo kliše – labiausiai todėl, kad 1975 m. pasibaigus ilgam diktatoriaus Fransisko Franko valdymui, dauguma ispanų norėjo, kad jų šalis taptų normalia europietiška demokratija. Panašaus požiūrio laikosi ir Vokietija. „Vokietijos problemas galima išspręsti tik po Europos stogu“, – 1962 m. pareiškė pirmasis Vakarų Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris.
Vis dėlto su tuo sutinka ne visi. Iš daugelio ES narių atminties dar neišnyko prisiminimai apie autoritarinius režimus, tačiau tokių šalių, kaip, pavyzdžiui, Švedija, tokie prisiminimai nekankina, todėl viršvalstybiniai suvaržymai joms gali atrodyti kaip suvereniteto pažeidimas, o ne reikalingi valstybės galios apribojimai.
Susitaikyti su praeitimi bandančiam žemynui turėti bendras vertybes labai svarbu. Vertybės svarbios ir norint susidaryti pasaulinės supervalstybės įvaizdį. Politinių mokslų ekspertas ir vienas šelmiškiausių bloko kritikų Ivanas Krastevas teigia, kad ES gali rinktis vieną iš dviejų kelių. Ji gali tapti arba „misioniere“ – t. y., plėstis ir skelbti gerąją naujieną apie Europos vertybes visame pasaulyje, arba „vienuole“, pamokslaujančia tik savo teritorijoje gyvenantiems europiečiams.
Europos‑misionierės idėja turi nemažai rėmėjų. Naujoji Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen teigė, kad jai vadovaujant institucija taps labiau „geopolitiška“. Buvęs Italijos ministras pirmininkas Enrico Letta, dabar vadovaujantis ekspertų organizacijai „Jacques Delors Institute“, tvirtina, kad ES turėtų siekti tapti trečia supervalstybe tarp JAV ir Kinijos.
Tai matėme anksčiau, matysime ir vėl
ES įgijo didžiulę įtaką reglamentų srityje. Ji nustato pasaulinius standartus įvairiausioms sritims – nuo asmeninių duomenų apsaugos iki cheminių medžiagų apdorojimo ir aplinkosaugos taisyklių. Užuot visame pasaulyje taikiusios skirtingus standartus, norėdamos sutaupyti įmonės laikosi paprastai griežtesnių ES standartų (ši tendencija vadinama „Briuselio efektu“). Tačiau paversti tokią įtaką konkretesne galia sudėtinga. Supervalstybėms reikalinga strateginė vienybė – o jos labai trūksta grupėje, kurioje, pavyzdžiui, labai skirtingai žvelgiama į Rusiją.
Jei ES atsisakys pasaulinių ambicijų ir patrauks kitu I. Krastevo pasiūlytu keliu, t. y., taps vienuole, vis tiek reikės spręsti ginčus tarp vienuolių. Tikinimą, kad ES vienija parama liberalioms demokratiškoms vertybėms, aiškiai paneigia Lenkija ir Vengrija, kurios pamažu griauna teisinės valstybės pamatus, tačiau vis tiek priklauso blokui. Lenkijos vyriausybė bandė papirkti savo Aukščiausiąjį Teismą. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas per pastarąjį dešimtmetį pašalino arba susilpnino didžiąją dalį šalies stabdžių ir atsvarų sistemos, o pandemija pasinaudojo kaip pasiteisinimu neribotam laikui įvesti valdymą įsakais. Tuo tarpu jo draugužiai iš valdančiosios partijos mėgaujasi Briuselio teikiama parama.
Net anksčiau neginčytinos atrodžiusios ES dogmos dalys, pavyzdžiui, teisinė santvarka, dabar nebeatrodo tokios tvirtos. Gegužės mėnesį Vokietijos konstitucinis teismas nusprendė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Liuksemburge peržengė savo įgaliojimus priimdamas sprendimą apie Europos Centrinio Banko 2018 m. pirktas obligacijas. Vokietijos teismas pareiškė, kad ES nėra federacinė valstybė, todėl nacionaliniai teismai turi teisę patys nuspręsti, ar ESTT viršija savo įgaliojimus. Tačiau ESTT nesutiko, todėl abu teismai ėmė varžytis dėl pirmenybės. Europos Komisija svarsto, ar įvesti sankcijas Berlynui už ES sutarčių laužymą (galutinį sprendimą priims ESTT). Susidarė keista situacija – Vokietijos vyriausybė kritikuojama už nepriklausomo valstybės teismo veiksmus.
Šie teisėjų ginčai taip pat sukėlė abejonių dėl Europos Centrinio Banko priimtų priemonių sušvelninti finansinę covid‑19 krizės pusę. Kovo mėnesį pradėjus 750 mlrd. eurų vertės obligacijų pirkimo programą, stengdamasis sušvelninti pandemijos pasekmes ECB perėmė Italijoje ir Ispanijoje susikaupusias skolas. Dėl to Italija ir Ispanija gali laisvai skolintis atviroje rinkoje. Šis sprendimas radikaliai skiriasi nuo euro zonos krizės pradžioje susidariusios padėties, kai kiekvieną kartą Italijai surengus obligacijų aukcioną atrodė, kad sprendžiama visos euro zonos ateitis.
Tačiau dėl ECB iškilo moralinis pavojus. Drąsūs centrinio banko veiksmai paskatino politinį šiaurinių ES valstybių abejingumą. Europos lyderiai nebejaučia spaudimo priimti sudėtingus sprendimus, pavyzdžiui, apsispręsti, ar derėtų suteikti pietų Europai užtektinai fiskalinės galios, kad sugebėtų išbristi iš krizės. Nyderlandai ir Vokietija kažkada piktinosi ECB dosnumu – o dabar pačios juo naudojasi ir atidėlioja sudėtingus sprendimus žinodamos, kad blokui išsilaikyti ir toliau padės bankas. Sąjungai, kuri ryžtingai veikia tik kilus pavojui, tai gali sukelti problemų.
Viso to rezultatas toks: apsvarstyti konstitucinę santvarką dar niekada nebuvo taip svarbu, bet dar niekada nebuvo mažiau tikėtina, kad tai iš tiesų bus padaryta. Vis daugėja sudėtingų klausimų – ar ES sieks didesnės integracijos, kokį vaidmenį blokas atliks pasaulinėje politikoje ir panašiai. Dabar reikia spręsti net tokias problemas, kurios prieš dešimtmetį atrodė neįmanomos – pavyzdžiui, apsispręsti, ar ES skirta tik liberalioms demokratijoms.
Nors chaotiškas Jungtinės Karalystės pasitraukimas netapo gundančia reklama, kaip smagu išeiti iš ES, vis tiek tikėtina, kad smarkiai pakeitus ES taisykles būtų surengta visa virtinė sudėtingų plebiscitų. Eurokratai vis dar nepamiršo skausmingų praeities referendumų. 2005 m. Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai atmetė užbaigtą „konstituciją“. Tiesą sakant, glaudesni ES ryšiai visada buvo vertinami prieštaringai. 1992 m. Prancūzijos rinkėjai pinigų sąjungą sukurti numatančią Mastrichto sutartį priimti sutiko vos 51 proc. balsų.
Drąsūs federaliniai žingsniai galėtų būti naudingi. Tačiau tvirtesnė konstitucija tik dar labiau supriešintų politiką. Priremti prie sienos Vokietijos pareigūnai atsakytų, kad iš esmės skolos pasidalijimui neprieštarauja. Tačiau pridurtų, kad tokias priemones reikia derinti su centralizuota fiskaline valdžia, sprendžiančia, kaip nacionalinės vyriausybės leidžia pinigus, o tai sukeltų daugelio Europos šalių pasipiktinimą. Pietų Europos šalys fiskalinę sąjungą laikytų laisve, tačiau Vokietijai ji atrodytų kaip dar griežtesnė kontrolė.
Istorija kartojasi
Bet kokiu atveju aišku, kad sąjungoje kaupiasi pagieža, ypač pietų Europoje. Iki šiol vieni labiausiai ES palaikančių europiečių buvo italai. 2000 m., prieš pat eurui tampant teisėta atsiskaitymo priemone, prieš narystę ES pasisakė tik 9 proc. italų, nors sąjungos vidurkis buvo 14 proc. Tačiau šių metų gegužės 7 d. pasitraukti buvo pasiruošę net 44 proc. Pasak naujausią apklausą atlikusio instituto „Termometro Politico“ atstovo Gianluca Borrelli, „italai jaučiasi išduoti“. Pietų Europos lyderių kalbos darosi vis niūresnės. Portugalijos ministras pirmininkas A. Costa pareiškė: „Arba ES padarys tai, ką reikia, arba viskas baigta.“
O šiaurinėse ES sostinėse požiūris abejingesnis, ypač Berlyne. Kalbant apie bendrą skolą manoma, kad Ispanija, Italija ir Prancūzija (kuri šias dvi pietų šalis visada palaikė) pasiruošusios pasinaudoti krize tam, kad paslėptų oportunizmą. „Kaip atskirti tikrą būtinybę nuo pasinaudojimo gera politine proga?“ – klausia vienas šiaurinės Europos šalies ambasadorius. Tokio požiūrio besilaikantys politikai mano, kad kompromisas atsiras – juk tai tik dar vienas vingis ilgame ES nesutarimų kelyje.
Kaip sakoma sename anekdote, ekonomistai teisingai išpranašavo devynis iš paskutinių penkių nuosmukių. ES iširimą prognozuojantys komentatoriai taip pat dažnai atrodo kvailai. Sąjunga, jos valiuta ir institucijos Europos politiniam gyvenimui tokios svarbios, kad norint jas išardyti reikėtų tiek betikslės agresijos, kad to nenorėtų net aršiausi ES kritikai. Tačiau panašu, kad po krizių dešimtmečio ES rėmėjai įtikėjo, kad jiems nieko negali nutikti, todėl skubiai reikia naujo požiūrio. Jei tikslas to vertas, galima ištverti ir nepatogią kelionę. Tačiau neturint aiškaus atsakymo, kokia tikroji Europos prasmė, kitas dešimtmetis bus tik betikslis blaškymasis.