Užsienio Lietuvis: brangus, savas, svetimas? (In Memoriam Stanley Balzekas Jr.)

Birželio 18-ąją Čikagoje miręs iškilus Amerikos lietuvis Stanley Balzekas Jaunesnysis (1924–2020), matyt, dar taps biografinės knygos herojumi. Kad ir kiek viešo dėmesio bei oficialaus pripažinimo jam jau išreikšta, kažkada dar teks iš arčiau, giliau pažinti „legendinį Stanley“, – beje, lygiai taip, kaip dar teks pažinti daugelį užsienio lietuvių. Kol kas tebeveikia tradicinė ir sykiu fenomenali atskirtis: svetur iškilę tautiečiai yra Lietuvoje tarytum branginami, lyg savi ir kartu nepakankamai pažinti, atitolę ar atitolinti, lyg svetimi. O gal šis santykis jau greitai ir žymiai pasikeis?

Priesakas ir gairė: kalbėtis

Stanley Balzeko gyvenimo įdirbis, paliktas paveldas – brangus turtas, didžiulis įkvėpimas ir įpareigojimas trims jo vaikams, šešiems vaikaičiams ir visiems jį pažinojusiems. Jei ne COVID-19 sukurta padėtis, tai jo laidotuvės Čikagoje šiomis dienomis, be abejonės, taptų viena pagrindinių naujienų lietuviškoje (ir ne tik) žiniasklaidoje šiapus ir anapus Atlanto vandenyno. Šiuokart atsisveikinimas įvyko artimųjų rate. Pagerbimo iškilmės atidėtos ateičiai, kai susiburti vėl bus saugu.

S. Balzeko visas veiklas aprašyti būtų nelengva: išeitų storokas istorijos tomelis. Rimtos studijos verta jo vaikystė atkakliu triūsu prakutusioje ir Didžiąją depresiją atlaikiusioje Lietuvos emigrantų šeimoje, pora ankstyvos jaunystės metų Antrajame pasauliniame kare ir turbūt dar niekam neatskleisti už narsą apdovanoto pėstininko bei karo belaisvio potyriai, aukštieji mokslai, darni šeima ir joje užauginti du sūnus bei dukra, ankstyva sutuoktinės netektis, JAV nacionaliniu mastu pripažinta sėkmė šeimos automobilių versle ir žiaurus 2009-ųjų krizės kirtis, narystė ir politinė veikla demokratų partijoje, 55-metį kitąmet minėsiančio Balzeko lietuvių kultūros muziejaus įkūrimas bei plėtra, neatlygintinos Lietuvos Respublikos garbės konsulo pareigos, dar aibė visuomeninių veiklų ir bekraštis pažinčių tinklas. Biografai jau turi sukrusti, laukia įdomus darbas.

Tačiau visgi yra paprasta išskirti bene pačią svarbiausią ir paties S. Balzeko mėgstamiausią veiklą: tai – nuoširdus polinkis ir retas gebėjimas kurti bendrystę, plėsti ryšius, jungti veiklas, siekti bendro labo. Jis buvo šeimos, bendruomenės ir visuomenės žmogus. Verslininkas, kolekcininkas ir istorijos mėgėjas, lietuvybės puoselėtojas ir skleidėjas. Namų darbo kambaryje ir biuruose – mat jis Čikagoje buvo įkūręs kelias bendroves ir dar muziejų – jo darbo stalai skendo popieriuose, o prie durų budėjo susitikimams ir priėmimams paruoštos eilutės, tinkamos skirtingiems aprangos kodams.

„Kasdien gaunu maždaug pusšimtį elektroninių laiškų, stengiuos į juos atsakyti, – sykį besišnekučiuojant atviravo jis apie savo įpročius. – Bet elektroniniu ryšiu negaliu pajusti žmogaus, stebėti jo nuotaikos, sekti impulsų ar užuominų. Verčiau susitikčiau, gal su kuo nors supažindinčiau, nueičiau kartu papietauti. Aš noriu kalbėtis.“

S. Balzekas, beje, nuo mažens kalbėjo beveik vien angliškai, ir jo savitai tinklaveikai tai netrukdė. Jis kaip retas gebėjo bet kurį, net visai kasdienį, susitikimą sureikšminti ir sutaurinti rankos paspaudimu, šarmingu tostu, pakiliu pozavimu nuotraukai. Jis asmeniškai ir net artimai pažinojo nemažai politikų – merų, senatorių. Plačiai veikė Čikagoje, Ilinojaus valstijoje ir buvo žinomas net JAV mastu: kaip automobilių verslo lyderis buvo minimas nacionalinėje žiniasklaidoje, pavyzdžiui, pagerbtas žurnale TIME (jo nuotrauka buvo viršelyje), aprašytas Wall Street Journal pirmajame puslapyje ir kalbintas Bloomberg bei kitų TV kanalų žiniose. Kartu jis visada ir visur buvo lietuvis, skleidė lietuvybę ir, kad ir ką darytų, tvirtino 1966 m. įkurtą Balzeko lietuvių kultūros muziejų.

Sunku nesistebėti tuo, kad šio vieno asmens iniciatyva įkurtą etninės kultūros įstaigą gausiai lankė ir vien narystės įmokomis svariai parėmė tūkstančiai žmonių. Dokumentinių išteklių, bibliografinių vertybių, parodų, kitų renginių ir teikiamų paslaugų nuolatos vis daugėjo. Pastaruoju metu S. Balzekas daugiausia laiko praleisdavo būtent muziejuje. „Muziejus turi gyvuoti dar šimtą metų“, – mėgdavo sakyti jo steigėjas ir nenuilstantis prezidentas.

Diplomatija ir (ne)pavojingi ryšiai

Ilgą laiką įėjimą į muziejaus administracijos koridorių dabino gatvės iškaba „Honorary Stanley Balzekas Way“. Viena vertus, S. Balzekas žavėjo humoro jausmu ir nepraleisdavo progos pasijuokti iš savęs. Kita vertus, Čikagos miestas išties buvo suteikęs tokį laikiną, neoficialų gatvės garbės pavadinimą. S. Balzekas buvo pelnęs aukščiausių Čikagos miesto ir Ilinojaus valstijos apdovanojimų. O Lietuvos diplomatai Balzeko lietuvių kultūros muziejų kelis dešimtmečius prilygino Lietuvos kultūros atstovybei JAV (okupacijos metu, kai politine atstovybe laikyta istorinė ambasada Vašingtone).

Krinta į akis aplinkybė, kad muziejų S. Balzekas įkūrė tebesitęsiant šaltajam karui, kai Amerikoje dar vadėjosi makartizmu (pagal senatoriaus Josepho McCharthy asmenvardį) arba raganų medžiokle praminta antikomunistinė isterija ir kai sovietų Lietuva, ištvėrusi aršiausią okupantų terorą, pamažu grimzdo į ilgametį brežnevinį sąstingį. Maždaug tuo metu sovietų Lietuvoje ėmė plisti prieštaringai vertinamas etnosąjūdis (kalbėdami apie jį, šiuolaikiniai istorikai, be kita ko, atskleidžia propagandinėmis užmačiomis įdiegtas ir populiarintas „sovietinio tautiškumo“ tendencijas), o Amerikoje lietuvių politiniuose mitinguose gausėjo lyrikos bei vakarietiškų pramoginių akcentų ir, kaip apgailestaudami pažymėjo kai kurie patys egzilio diplomatai, mažėjo lietuvių kalbos. Politinė įtampa tarytum slūgo. Bet išties pavojai niekur nesitraukė.

Amerikos lietuvių politiniai lyderiai buvo įdiegę griežtą nuostatą, kad bet kokie ryšiai su okupuotu kraštu reiškia ryšį su okupantu. „Tais laikais Čikagoje buvo neatsargu net pirkti raudoną automobilį – galėjai būti įtartas komunistavimu“, – prisiminė S. Balzekas aiškindamas, kodėl sovietų Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą. Atsargumas dabar gali atrodyti perdėtas, o tuomet visgi buvo ne be pagrindo. Pats S. Balzekas apie potencialią ar realią grėsmę veikiausiai niekada nieko tiksliai nežinojo. Tačiau pagal išslaptintus asmens bylų registracijos žurnalus ir kitą archyvinę medžiagą teko atsekti, kad KGB agentūrinė veikla galėjo krypti ir į Balzeko lietuvių kultūros muziejų. Priėjimas galėjo būti rastas per „draugystės ryšių“ priedangos organizacijas, o siekis nukreiptas į vieną vertingiausių muziejaus archyvinių dokumentų rinkinių – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno kolekciją, kuri, žinoma, būtų labai dominusi „Lituanicos“ istorijos mėgėjus ir tyrinėtojus Čikagoje ir sovietų Kaune bei Vilniuje. Ir ten, ir šen tarp jų buvo KGB užverbuotų agentų. Kad ir kaip ten būtų, S. Balzekas sėkmingai išlaviravo: ar dėl įžvalgos, ar per laimingą atsitiktinumą vertingojo rinkinio jis negarsino, neviešino ir kone pats nuo savęs paslėpė, net pernelyg saugojosi politiškai neutralių vietos kolekcininkų, o sykiu svetingai, su būtinuoju protokolu (priėmimai, rankų paspaudimai, fotografijos) ir nemenkomis iškilmėmis priėmė 1972 m. viešnagėn atvykusią giluminių politinių peripetijų tikrai neperpratusią kaunietę S. Dariaus dukterį – gydytoją Nijolę Dariūtę-Maštarienę.

Ateities tyrėjams paliekant šiuos intriguojančius epizodus, muziejaus ir paties jo įkūrėjo istorijos užkulisius, kol kas galima tik atsargiai pastebėti, kad nuolatos viešumoje, dėmesio centre veikęs asmuo neabejotinai išgarsėjo ir kartu visgi liko nebent pusiau žinomas bei įvertintas (nekalbant apie dar mažiau atskleistus jo gyvenimo ir veiklos laikotarpius, pavyzdžiui, badavimą belaisvių lageryje ir ypač tarnybą fronte bei pasižymėjimą mūšyje, apie kuriuos jis vengė kalbėti). Nuostabus ir sykiu sukrečiantis yra tas fenomenas arba dėsnis, kai garsus asmuo tampa plačiai pripažintas, o kartu lieka nepakankamai ar net visai menkai tepažintas.

Lietuvių vienybė: amžiaus siekiamybė

Dėl daugelio priežasčių didžiojo čikagiškio S. Balzeko šviesiam atminimui įamžinti dera trumpai priminti istoriją apie visų laikų garsiausius Čikagos lietuvius, Steponą [Stephen William] Darių ir Stasį Girėną [Stanley Thomas Girch].

Nors šie herojai nesulyginami, visgi jų skirtingos misijos turi sąsajų, o išaukštinimas Lietuvoje – prasidėjęs nedelsiant, mirusiojo dar nepalaidojus, – įgyja šiokių tokių įdomių panašumų. Priešingai nei „Lituanicos“ skrydžiu išgarsėję ir per jį žuvę lakūnai, Balzekas už nuopelnus puoselėjant lietuvybę pagerbtas ir apdovanotas, laimei, dar gyvas būdamas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiojo kryžiumi, garbės ženklo „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“ Aukso Vyčiu ir daugeliu kitų apdovanojimų. Bet panašiai kaip senu, kone šimtamečiu, „Lituanicos“ atveju, taip ir dabar bręsta situacija, kai viešas dėmesys ir oficialus pripažinimas sukuria efektingą įvaizdį ir toli pranoksta pažinimą, be kurio šiaip jau negalimas nei visavertis atminimas, nei tikra pagarba, nebent proginis pagarbinimas.

Yra toks populiarus mitas apie glaudų ir gražų Lietuvos ir užsienio lietuvių ryšį. Užuot jį savaip aiškinusi, pasiremsiu bene žinomiausiu simboliu, garsiąja „Lituanica“. 1933 m. S Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlantą tradiciškai simbolizuoja pasaulio lietuvių vienybę: atseit, štai vienijantis idealas, pavyzdys, koks tvarus ir galingas, į kraują įaugęs ryšys, kokia bendrystė ir trauka tarp Tėvynės ir iš jos į platų pasaulį išėjusių tėvynainių. Kaip kiekviename mite, taip ir šiame yra saitas su tikrove: pasaulyje lietuvių išties daug, jų vaidmuo svarbus, ir jų ryšys su gimtine arba tėvų žeme yra, bent turėtų būti, abipusiškai šventas dalykas. Tačiau kaip kiekvienas mitas, taip ir šis yra atitolęs nuo tikrovės: iš tiesų išeivijos ir Lietuvos abipusis santykis buvo ir tebėra sudėtingas. Žodžiu, mitas išreiškia vertybinį siekį, kaip turėtų būti, ir nereiškia faktinio būvio, kaip kol kas iš tikrųjų yra.

Kadangi ilgai tyriau „Lituanicos“ atvejį, tai galiu atsakingai tvirtinti, kad, deja, ši istorija patvirtino kaip tik bendrystės ir vienybės stygių, net abipusiškai žeidusią atskirtį. Čikagos lakūnų, natūralizuotų JAV piliečių skrydis buvo rengiamas ir vakarinėje Atlanto vandenyno pusėje suprantamas vienaip, o po katastrofos ir lakūnų žūties rytinėje Atlanto pusėje interpretuotas savaip ir įamžintas visai kitaip. Kaip atskleidžiau knygoje „Lituanica. Nematoma pusė“ (2019), skrydis buvo įgyvendintas sodriame tarptautiniame kontekste ir JAV sociokultūrinėje aplinkoje, o galop tapo supaprastintas ir vietiškai sulietuvintas kaip patriotinė auka. Skirtingi požiūriai ir reakcijos Lietuvoje ir išeivijoje patys savaime nebuvo problema; problema buvo konfliktiškumas ir nepakankamas derinimas, tiesiog nesusikalbėjimas ir sąmoningas, tikslinis (!) nesikalbėjimas. Lietuviai Amerikoje nesuprato, kas vyksta Lietuvoje, o Lietuvoje nesiaiškinta, ką darė lietuviai Amerikoje. Vieni liko sau, kiti – sau. JAV rezidavę Lietuvos diplomatai stengėsi padėti, bet susikalbėti nepavyko nei iškart, nei vėliau. Lietuvoje lakūnai buvo išaukštinti kaip tautos didvyriai, tik visgi neįvertinti plačiau, objektyviau, kaip užsienio lietuviai. Atsirado galingas mitas ir buvo prarasta didžioji dalis unikalaus, nepaprastai vertingo istorinio paveldo.

Kuo čia dėtas „legendinis Stanley“?

Visų pirma tuo, kad būtent jo įkurtame muziejuje Čikagoje tarp daugelio kitų vertybių jau apie pusšimtį metų saugomas didžiulis asmeninis S. Dariaus archyvas, kuris 2011–2012 metais mūsų abipusėmis pastangomis buvo pagaliau ištirtas ir inventorizuotas. Be to, būdamas amerikietis ir „Lituanicos“ amžininkas, S. Balzekas suvokė tarptautinę šios istorijos pusę ir aukštai vertino Amerikos lietuvių lakūnų ambicijas bei gabumus, verslumą, efektingą veiklų garsinimą ir įprasminimą. Jis per ilgą amžių įgudo jausti žmones, akimirksniu perprasti mentalitetą, etninį ar kultūrinį identitetą. Nebūdamas istorikas, jis gebėjo įžvelgti ir atjautė, ir supratingai rėmė mite užkoduotą lietuvių vienybės ilgesį ir siekį. Iš esmės, jis pats visų pirma ir visais būdais siekė vienyti, burti žmones, jungti siekius ir plėsti veiklas.
„Kilmė yra pagrindas, bet virš jos, kaip ant pamato, turi augti nauja tapatybė. Lietuviai kartais net įsižeidžia, jei ragini juos įsilieti į platesnę bendruomenę, jungtis į kitus ratus. Tiesa, tam reikia turėti storesnę odą, nes skirtingos etninės grupės gali būti sau svarbiausios. Bet jei nori tapti įtakingas, efektyvus, nėra pasirinkimo, reikia veikti kuo plačiau“, – aiškino S. Balzekas ilgame, 2012 m. drauge įrašytame interviu.

Lietuvoje S. Balzekas daugiausia žinomas dėl nuopelnų puoselėjant lietuvybę ir jau yra tradiciškai heroizuojamas, verčiamas legendiniu didžiu lietuviu. Tačiau žinant jo kilmę ir gyvenimo istoriją, įsiklausius į jo pasakojimus ir įvertinus darbus bei visuomenines veiklas JAV tiksliau būtų sakyti, kad jis – šiek tiek kaip ir S. Darius – žvelgė ir siekė veikti plačiau, norėjo įkvėpti tautiečius tarpusavio ir tarptautiniam bendradarbiavimui. Jis persiėmė pavyzdžiu iš tėvo, kuris atvykęs į JAV iš beturčio tapo turtuoliu, išmokęs sugyventi, susitarti, susikalbėti su kiekvienu asmeniu bet kokia kalba, o tuomet iškilo ir lietuvių bendruomenėje. „Legendinis Stanley“ buvo Amerikos, taigi užsienio, lietuvis. Būtų nepaprastai svarbu ir naudinga nuo pat pradžių jo paveldą perimti ir atminimą puoselėti būtent taip, nepaprastinant ir neprastinant, visu svoriu ir apimtimi.

Old-schoolas, Millenialai ir „Z“ karta

S. Balzekas brangino kai kuriuos savo senus įpročius, bet kartu pripažino nuolatinę kaitą ir stengėsi jai būti atviras. Gal jis tuo prisišaukė sėkmę?

Jis nėmaž nesipūtė ir krizendamas pavadindavo save „nagu“ ar „kirvių kirviu“. Iš tėvo buvo išmokęs ir pats visokeriopai įgudo taupyti pinigus. Nors gyveno prabangiausiame bute ikoninio Čikagos dangoraižio 87-ame aukšte (anksčiau pastatas vadintas Johno Hancocko centru), kiek galėdamas vengė samdytis net namų tvarkytoją, o dėl kredito kortelės palūkanų už laiku nepadengtą likutį sako kreipęsis net į banko valdybą. Tausojo bei kaupė vertingesnius daiktus, kolekcionavo monetas, šarvus, ginklus ir žemėlapius, aukštai vertino nuosavybę ir sakė niekad nieko nesinuomojęs. Kitaip tvarkytis jis nemokėjo ir baisėjosi, kaip gyvena kiti, ypač jauni žmonės: „Jei vaikas perka saldainį ir sumoka kortele, tai juk tikra nesąmonė, kaipgi jis sužinos, kas ir kiek kainuoja?“ Sakydavo, kad jo didžiausias turtas yra užrašų knygelė, kurioje surašyti kontaktai bet kuriam gyvenimo atvejui: „Aš visada žinau, kam paskambinti.“ Nuoširdžiai dalijosi nuostaba, kai į svečius užsukę vaikaičiai su draugais kone visą laiką praleido tylėdami ir įnikę į telefonus bei planšetes. Bet jam buvo svetima teisti ar niekinti, bodėtis, atstumti. „Viskas keičiasi, visada yra kažkiek gero ir kažkiek blogo“, – sakydavo jis. Savo vaikams ir vaikaičiams kaip neginčijamą vertybę sakė diegęs tik iš tėvo perimtą priesaką, kuris tapo jo paties kasdienybės filosofija: „Bet kurį darbą padaryk geriau ir greičiau už kitus, net kai namie valai langus ar neši šiukšles.“

Labai tikėtina, kad galų gale kartų kaita bus palanki S. Balzeko paveldo tąsai ir adekvačiam atminimui. Ankstesnės trys lietuvių emigracijos bangos tautiečius bloškė toli nuo ištakų, atitolindavo nuo Lietuvos ar net plėšdavo nuo šaknų dėl politinių, socialinių, kultūrinių skirtumų, geležinės uždangos ar kalbos barjerų. Nesunku įsivaizduoti ir suprasti, koks dėl to tolimas ir nepažįstamas, „kitoks“, tarytum svetimas, mistinis ar įtartinas užsienio lietuvis atrodė Lietuvoje prieš šimtmetį bei seniau, gūdžiu pokariu ir sovietmečio pabaigoje, atkuriant nepriklausomybę. Skirtis buvo nulemta daugelio aplinkybių ir tebėra gaji iki šiol. Tačiau vis dėlto kuo toliau, tuo labiau ji silpsta ir nyksta: globaliame pasaulyje, besiintegruojančiose kultūrose bendraamžiai iš skirtingų kraštų tučtuojau randa kalbą ir dalijasi bendryste. Ar būtum lietuvis, ar užsienio lietuvis, išeivis, lietuvių kilmės užsienietis – visų šaknys Lietuvoje, ir visų veiklos driekiasi per pasaulį. Atrodo, baigiasi laikas, kai nacionaliniai herojai būdavo brangūs ir savi tiek, kiek atitiko būtinus kriterijus, ribotą patirtį, išankstinius lūkesčius ir neretai lėkštus įsivaizdavimus.