537-aisiais baigtas pastatas daugiau kaip tūkstantį metų buvo didžiausia krikščioniška šventovė pasaulyje, 1453 metais turkams užėmus Konstantinopolį paverstas mečete, kuri veikė iki 1934-ųjų. „Atkeitimą“ remia 70 proc. Turkijos visuomenės, tai – ne šiaip populizmo faktas, o R. T. Erdogano politikos šerdis, religinis bei karinis simbolinis gestas, nes šis architektūros paminklas, kaip ir visas Konstantinopolis, buvo jėga užimtas turkų. Galima suprasti – štai mes, Osmanų imperija, grįžtame.
Dėl „atkeitimo“ apgailestavo ar kitaip išgyveno popiežius Pranciškus, UNESCO, į kurios pasaulinio kultūros paveldo registrą Soboras 1985-aisiais įtrauktas, reikšminga dalis Vakarų valstybių. Turkijos prezidentas jausmams liko abejingas, liepos 13-ąją pareiškęs, jog kitų šalių nuomonė sprendimo nepaveiks. Ir pridūrė, jog kritikuojantys Turkiją nesugeba kovoti su islamofobija savo teritorijose. Argumentas, kad Šventosios Sofijos Soboras priklauso visai žmonijai, nepriklausomai nuo konfesijos, jo nesujaudino, kaip ir dar vienas, jog nacionalizmas yra prastas patarėjas, bloškiantis šalį šešis amžius atgal.
Mustafos Kemalio Atatiurko 1934-ųjų sprendimas, kuriant pasaulietinę, demokratinę Turkiją, mečetę paversti muziejumi anuliuotas. Išeitų, kaip ir visas XX amžiaus Turkijos provakarietiškos raidos paveldas.
Epizodas gana gerai iliustruoja dabartinės Ankaros šizofrenišką ne tik politikos vektorių. Tarkime, didysis nacionalinis susirinkimas liepos 29-ąją patvirtino projektą įstatymo, įpareigojančio „Facebook“, „Twitter“, „Instagram“ etc. steigti atstovybes Turkijoje. Jei atsisakys, bus apdėtos baudomis su prieigos ribojimo perspektyva. Taip turkai siekia „norminti“ interneto socialinių tinklų šeimininkes, kad pačios kontroliuotų turinį. Įstatymo iniciatorės – Teisingumo bei vystymosi ir Nacionalistinio judėjimo partijos – susizgribo birželio pabaigoje, kai finansų ir iždo ministras, R. T. Erdogano žentas Beratas Albayrakas, „Twitteryje“ pasidžiaugė ketvirtos atžalos gimimu. Po ne tik palankių, bet ir negatyvių reakcijų pats Turkijos prezidentas nusprendė, kad su interneto socialinių tinklų „savivale“ reikia baigti. Prieš tai Turkijos valdžia blokavo prieigą prie „YouTube“ bei kai kurių kitų interneto socialinių tinklų po turkų kariškių žūties Sirijos Idlibo provincijoje.
Geopolitikoje prieštaringos laikysenos faktų – kiek nori. Vasarą vėl plykstelėjus Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktui turkų gynybos ministras Hulusi Akaras iškart nurodė, jog Ankara tęs visapusišką paramą Azerbaidžano ginkluotosioms pajėgoms prieš Armėniją, kuri daug metų vykdo agresijos politiką. Po Rusijos ir Armėnijos oro gynybos mokymų liepos 29-ąją iškart prasidėjo Turkijos ir Azerbaidžano pajėgų manevrai su karinės aviacijos dalyvavimu, į scenarijų įėjo ir turkų armijos įvedimas į Azerbaidžano teritoriją.
Turkija regi dalį Užkaukazės, Viduriniosios Azijos respublikų savo įtakos zonoje dėl kažkada bendros istorijos Osmanų imperijoje. Ne veltui priklauso aktyviausiems investuotojų penketukams Azerbaidžane, Kazachstane, Kirgizijoje; Astanoje veikia Tiurkų akademija. Teoriškai tokie siekiai turėtų kirstis su Rusijos imperinėmis ambicijomis ten pat.
Keistokai atrodo Ankaros lyg ir deklaruojama draugystė su Kremliumi, kai greta Sirijos, Libijos (Ankara ką tik apkaltino rusų privačios „Vagnerio“ armijos samdinius vykdant kovinius veiksmus Libijoje, maršalo Khalifos Haftaro pusėje, kurio nepalaiko pati) dar vienas potencialus „sąjungininkių“ Turkijos bei Rusijos konflikto židinys radosi Užkaukazėje.
„Tolimais“ 2016-aisiais naujienų agentūra „Bloomberg“ informavo apie R. T. Erdogano pastangas įveikti gerokai ekonomiką nualinusią šalies geopolitinę „vienatvę“. Prezidentas ryžosi „neregėtam“ žingsniui – normalizuoti santykius su Izraeliu, su kuriuo ypač principingai nutraukė bendravimą po 2010-ųjų incidento su į Gazą plaukusia „Laisvės flotilija“, kai per susidūrimą su laivus siekusiais užimti Izraelio kariškiais žuvo devyni vieno laivo keleiviai. Beje, iki tol santykiai laikyti kone pavyzdiniais, kiek tai įmanoma Artimųjų Rytų sąlygomis.
2016 metais Ankara jautė prarandanti iniciatyvą Sirijoje, kur vis svaresnį vaidmenį vaidino Maskva, – šios remiamos vyriausybinės pajėgos privertė Turkijos remtus sukilėlius pereiti į gynybą. Dėl rusų tuo metu Turkijai taikytų sankcijų ypač stipriai kentė jos turizmo sektorius. Sankcijų Ankara gavo po 2015 metų lapkričio, kai turkų naikintuvas „F-16“ virš Sirijos numušė rusų bombonešį „Su-24“, o katapultavęsis lakūnas Olegas Peškovas buvo sušaudytas nuo žemės.
R. T. Erdoganas laišku kreipėsi į V. Putiną, kviesdamas atkurti draugystę. „Bloomberg“ citavo Ankaros tarptautinių strateginių tyrimų centro prezidentą Ozdemą Sanberką: „Atsiprašymas tai ar ne, bet Turkija išreiškė apgailestavimą, kurį Maskva priėmė kaip atsiprašymą.“
2016-ųjų rugpjūtį V. Putinui ir R. T. Erdoganui susitikus Sankt Peterburge, Maskva pirmą kartą per daug metų gavo galimybę įkalti pleištą kone į NATO šerdį per Turkiją, kuri yra Aljanso „raktų laikytoja“ Juodojoje jūroje. Viena vertus, gerokai traukėsi Aljanso manevro galimybės ir Rusijai labai svarbiame regione, iš kitos pusės, rusai gavo papildomą įrankį Vakarams spausti. Nenorite tartis? Ne bėda, gilinsime bendradarbiavimą su Turkija. R. T. Erdoganui situacija buvo praktiškai veidrodinė dėl to paties – Amerika, Europa, nenorite tartis? Gerai, aš – pas rusus...
Aišku, dinamiškai besikeičiančiame XXI amžiaus pasaulyje ne viskas taip paprasta. Jau šių metų liepos 27-ąją interviu naujienų agentūrai „Interfaks-Ukraina“ Turkijos pasiuntinys Kijeve Yağmuras Ahmetas Güldere pranešė, jog Ankara ir Kijevas svarsto turkiškų bepiločių sistemų „Bayraktar“ (jų Kijevas jau įsigijo) bendros gamybos galimybę Ukrainoje, esą tai bus naujas Turkijos ir Ukrainos bendradarbiavimo simbolis. Tame pačiame interviu diplomatas informavo, jog Ankara gavo Rusijoje įkalintų ukrainiečių politinių kalinių, įskaitant Krymo totorius, sąrašą. Įdomu, ką apie tai mano Rusija, Turkijos lyg ir sąjungininkė?
Prisimintini R. T. Erdogano pareiškimai, jog jo šalis niekada nepaliks Krymo totorių ar kad jokios sankcijos neprivers Turkijos atsisakyti planų Sirijoje. Tie planai yra atakos prieš didžiausią pasaulyje naciją, be savo valstybės, – kurdus, kuriuos visus be išimties Ankara laiko Turkijoje uždraustos (kaip teroristinės) Kurdistano darbo partijos šalininkais.
Sirijos konflikte Ankara remia nuosaikią opoziciją, Rusija bei Iranas yra diktatoriaus Basharo al-Assado sąjungininkai, V. Putinas ne kartą skelbė ginsiąs B. al-Assado režimą. Vasario 17-ąją turkų naujienų agentūra „Anadolu“ informavo apie 150 vilkikų Hatajaus provincijoje, pasienyje su Sirija, prikrautų tankų, savaeigių artilerijos mašinų, kitos technikos. Turkijos pajėgos tęsė karinių dalinių perdislokavimą į vadinamąją deeskalavimo zoną aplink Idlibą, dėl kurios anksčiau lyg ir susitarta su rusais derantis iš pradžių Kazachstano Astanoje, vėliau – Sočyje.
Prieš tai dėl sirų valstybinės armijos puolimo su rusų karinės aviacijos palaikymu užblokuota 12 turkų armijos paliaubų laikymosi stebėjimo punktų Idlibe, per susirėmimus tarp turkų ir B. al-Assado pajėgų žuvo 14 Turkijos kariškių. Pasak turkų žiniasklaidos, Ankara be reikalo patikėjo V. Putinu, kurio aviacija bombarduoja Idlibą su ten dislokuotais turkų kariškiais. Svarbiausia, Ankara supranta, jog sirų valstybinė armija neiššauna nė šūvio, apie kurį neinformuotas Kremlius.
Spalį Turkija ėmėsi dar vienos (po 2018-ųjų „Eufrato skydo“ ir „Alyvos šakelės“) operacijos „Taikos šaltinis“, siekdama sukurti saugumo zoną prie savo sienos 30 kilometrų į Sirijos gilumą ir taip apsisaugoti nuo teroristų. Kurdai reaguodami paskelbė sudarą priverstinę sąjungą su Damasko režimu. Galų gale viskas baigėsi tuo, kad Ankara pareiškė esanti šokiruota NATO sąjungininkų griežtai neigiamos reakcijos į „Taikos šaltinį“.
Reikalas tas, kad, „The New York Times“ duomenimis, dėl turkų puolimo prezidentui D. Trumpui sankcionavus negausių amerikiečių pajėgų pasitraukimą iš Sirijos šiaurės rytų, kuriuos iki tol kontroliavo JAV sąjungininkės kurdų „Sirijos demokratinės pajėgos“, šie per skubą neprigriebė vietos kalėjimuose laikomų apie 50 teroristinės „Islamo valstybės“ smogikų ir faktiškai dovanojo šiems laisvę. Spalio 13-ąją pasinaudoję panika paspruko dar 700–800 teroristų, laikytų kurdų miestuose Kobani, Kamyšly ir Ayn-Issa, – juos saugoję kurdų kovotojai dėl turkų artilerijos apšaudymų nepajėgė užtikrinti visavertės jų apsaugos.
Štai toks motyvų „kokteilis“, kurį politologas arabistas, anksčiau sovietų armijos vertėjas Grigorijus Kosačas, Sirijoje interviu „Svoboda.org“ įvertino kaip visų su visais santykiams įtakos turėsiantį aistrų kėlimą.
Įtampą su Amerika turėjo mažinti Turkijos prezidento vizitas lapkričio viduryje Vašingtone, kur jis pirmiausia grąžino prezidentui D. Trumpui šio užgaulų laišką dėl operacijos „Taikos šaltinis“ (jame D. Trumpas ragino R. T. Erdoganą „nebūti kvailiu“ ir atsisakyti operacijos). Amerikos žiniasklaidos ataskaitos apie vizitą prasidėdavo nuo konstatacijos, jog per keletą metų Turkijos prezidentas sugebėjo susipykti su visais svarbiausių valstybių lyderiais – nuo V. Putino, D. Trumpo iki Angelos Merkel ir Xi Jinpingo – ir su jais vėl susitaikyti.
Spaudos konferencijoje po derybų JAV prezidentas tepasakė „ką nors sugalvosime“ ypač karšta tema dėl Ankaros 2017-ųjų rugsėjį su Maskva sudaryto rusiškų zenitinių raketinių kompleksų „S-400“ pirkimo sandorio (šiais metais turi būti užbaigtas) už 2,5 milijardo dolerių, kas tapo pretekstu pašalinti Turkiją iš ne mažiau kaip šimto JAV naujausių naikintuvų „F-35“ pardavimo programos. Po susitikimo su R. T. Erdoganu JAV senato teisės komiteto pirmininkas Lindsey Grahamas nurodė blokuosiąs turkams ypač skausmingos armėnų genocidą Osmanų imperijoje pripažįstančios rezoliucijos patvirtinimą. Likus savaitei iki vizito D. Trumpas pasiuntė Turkijos prezidentui jau neužgaulų laišką su nuoroda į galimybę, jog prekių apyvarta tarp JAV ir jo šalis galėtų išaugti iki 100 milijardų dolerių nuo dabartinių maždaug 20 milijardų.
Tokias pastangas „styguoti“ aikštingą Turkijos lyderį „The Washington Post“ įvertino kaip mėginimą griežtą toną (rimbą) keisti partnerystės nauda (meduoliu) ypač Ameriką neraminančiu Maskvos ir Ankaros karinio bendradarbiavimo klausimu.
Likus porai dienų iki vojažo į Ameriką maištingasis R. T. Erdoganas paskelbė (ne pirmą sykį) ketinąs deportuoti į tėvynę Sirijoje sučiuptus JAV bei ES šalių piliečius, kovojusius „Islamo valstybės“ pusėje. Turkijos prezidentas anksčiau skelbė, jog Sirijos šiaurėje jo kariškiai sučiupo dagiau kaip 300 smogikų su vakarietiškais pasais, dar tūkstantis džihadistų su vakarietiškais pasais sėdėjo turkų kalėjimuose. ES žinia apie deportaciją sukėlė įtūžį. O Turkijos užsienio reikalų ministerija lyg niekur nieko lapkričio 11-ąją deportavo Amerikos pilietį, lapkričio 14 dieną – septynis Vokietijos piliečius, paskelbė rengianti deportacijai 11 Prancūzijos, Airijos, Danijos piliečių.
Bet kuriuo atveju tai – irgi tema. Turkų visuomenės nuomonė– kategoriškai prieš naujus pabėgėlius savo šalyje greta jau gyvenančių 3,6 milijono. Viena vertus, juos suprasti galima ir reikia: milijonai pabėgėlių sunkia našta gula valstybei. Teroristų tema ypač delikati, nes Turkiją politiškai išsiūbuoti kur kas paprasčiau nei bet kurią Vakarų šalį, tai patvirtina, tarkime, paskutinis kariškių maištas 2016-aisiais. O čia – milijonai pabėgėlių... Kita vertus, Turkijos lyderiui tai – ir pretekstas turgui surengti: „Duokit pinigų, ir kurį laiką pabėgėlius bei teroristus galėsite pamiršti.“
Dalis stebėtojų nurodo į R. T. Erdogano išaugusį pasitikėjimą savimi per du valdymo dešimtmečius. Jis nevengia geopolitinių kontrahentų šantažo („nieko asmeniško, tik verslas“), vėliau susitarus kažkur kompromisų „pusiaukelėje“. Kai kada pasiteisina, kai kada ne, tarkime, politika Egipto atžvilgiu laikytina žlugusia, dabartiniai Ankaros ir Kairo santykiai lygūs nuliui. Turkijos prezidento užsienio „ieškojimai“ nepigiai kainuoja šalies ekonomikai, pastaruosius keletą metų išgyvenančiai ne geriausius laikus.
Kita vertus, tokia yra Artimųjų Rytų specifika, viskas gali keistis nenuspėjamai ir staigiai – 2015-ųjų rudenį į katedros mečetės atidarymą Maskvoje atvykusį R. T. Erdoganą priėmė kaip artimą draugą, jau po kelių savaičių Rusijos prezidentas svaidėsi žaibais dėl „smūgio peiliu į nugarą“ po to, kai turkų „F-16“ numušė rusų bombonešį.
Turkijos lyderis puikiai supranta, kad jo šalis geopolitiškai per svarbi (tarkime, dėl pabėgėlių), kad pasaulis nuo jos „pavargtų“ ir ji liktų viena. Ir elgiasi atitinkamai, nors vertybių atžvilgiu tai primena šizofreniją. Kiek iš šizofrenijos galima išlošti žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, – klausimas atviras. Kaip yra nurodęs „Le Figaro“ (07 26), R. T. Erdoganas pasirinko islamišką, autoritarinę Turkiją, Sofijos soboro statuso pakeitimas užbaigė epochą, kai šią šalį galima buvo nesunkiai įsivaizduoti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Beje, Turkijos ir Prancūzijos santykiai ypač įtempti, protestuodamas prieš Ankaros veiksmus Libijoje Paryžius net sustabdė savo dalyvavimą NATO operacijose.
Euroatlantinio solidarumo prasme reikalai demokratijų pusėje optimizmo neprideda – apie Prancūzijos požiūrį į Turkiją minėta, Jungtinė Karalystė su Paryžiumi lyg ir sutinka, bet nutyli gal iš baimės, kad turkai galutinai neatsidurtų Maskvos glėbyje, Vokietija tyli dėl galingos turkų diasporos pas save, D. Trumpo Amerika tebelaiko turkus sąjungininkais, paskui JAV seka Rytų ir Vidurio Europa.
Aišku, jog 15-tą pagal BVP dydį ekonomiką pasaulyje turinti Turkija negali „per ilgai“ pyktis su Vakarais. Kaip nurodo G. Kosačas, Artimuosiuose Rytuose niekam niekada nekyla klausimų dėl Amerikos, kaip lemiamo arbitro (ką Maskva labai norėtų pakeisti). Todėl ir R. T. Erdoganas esą galų gale apeliuos į NATO bei Ameriką. Kol kas „apeliacijos“ stebina, norisi tikėti, kad remiantis vien šizofrenija ilgai politikuoti ir gyventi neįmanoma.
