Kai 1990-ųjų pradžioje Oksanos Malajos atvyko pasiimti Odesos vaikų globos namų darbuotojai, ji gulėjo susirangiusi šuns būdoje ir iš pasiutimo graužė kaulą. Mergaitę paėmus iš alkoholikų tėvų ir atvežus į vaikų namus, ji, pamačiusi žmones, puolė ant jų... lodama, lakstė keturiomis, urzgė, net bandė įkąsti, kai kažkas nepatiko. Mat iki aštuonerių metų mergaitę „augino“ šuo, iš kurio ir perėmė instinktus, įpročius ir elgseną.
Priešais stovėjo grėsmingas laukinis žvėris, panašus į žmogų
Tokius, kaip Oksana, vadina maugliais arba tiesiog laukiniais vaikais. Nors pasakų herojai Mauglis ir Tarzanas rado bendrą kalbą ir su gyvūnais, ir su žmonėmis, brolius dvynius Romulą ir Remą, kurie įkūrė Romos miestą, žindė ir augino vilkė, tačiau epinėms istorijoms būdingą romantiškumą sugriauna atšiauri tikrovė, kur šunų, vilkų, paukščių, beždžionių užauginti vaikai nebepritampa prie žmonių.
Įvairiais šaltiniais, pasaulyje yra apie šimtas vaikų su Mauglio sindromu. Kažkada buvo publikuojama istorija apie tai, kaip lokys užaugino berniuką Altajaus krašte. Ir kai po kelerių metų šios istorijos autorius vėl nuvyko į tas vietas, ant vienos uolos pamatė jau nebe berniuką, o jaunuolį. Tik prie jo neįmanoma buvo prieiti – priešais stovėjo grėsmingas laukinis žvėris, panašus į žmogų.