Diskusijos apsivelia emocijomis, kiekviena pusė jaučia, kad kitos neįtikino. Priešprieša didėja. Tiesa, finansavimo didinimo priešininkai sunkiai pakelia argumentą, kad, tarkime, Estija, net krizės metu skyrusi gerokai didesnį BVP procentą gynybos reikmėms, pagal ekonominius rodiklius yra pralenkusi Lietuvą. Šiandien norėčiau papasakoti apie vieną šalį, kuri nėra toli, kurios gyventojų – tik 3 kartus daugiau negu Lietuvoje ir ji yra ginkluota „iki dantų“.
Ir ta šalis – viena turtingiausiųjų pasaulyje.
Istorija žino daug atvejų, kai itin karingas tautas pavergdavo kitos, dar labiau nuožmios, kai didesni užkariaudavo mažesnius. Mažiukai neretai žūdavo didvyriškoje kovoje, jų vardą per stebuklą išsaugodavo amžininkai ir jis pasiekdavo mus senų rašto paminklų ar legendų pavidalu. Tačiau atvejus, kai agresyvūs dičkiai privengdavo mažiukų dėl šių ypatingo nuožmumo, galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, ypač jei tai tęsėsi šimtmečiais, iki pat mūsų dienų.
Šveicarija ne visuomet buvo turtinga, klestinti šalis. Viduramžiais kalnai galėjo paslėpti, apsaugoti nuo priešo, tačiau žemdirbystei klestėti kraštas nebuvo labai tinkamas. Bet... kalnai galėjo užgrūdinti charakterį.
Epochoje, kai ne viena valstybė, atskiri didikai nevengė savo iždo papildyti plėšimu ir grobimais, „apsaugos paslaugas“, kaip buvo madinga sakyti Lietuvoje audringu paskutiniu XX a. dešimtmečiu, teikė ir įvairaus plauko ginkluotos žmonių grupės. Pasiruošę kautis ir žudyti už tuos, kurie moka pinigus, jie visgi turėjo vieną silpnybę – ginklai mikliai galėjo būti atsukti prieš užsakovus, jeigu kita pusė pasiūlytų daugiau pinigų. Ko gero, taip elgėsi visi... Išskyrus vienus – samdinius iš tuometinės Šveicarijos. Nusamdei šveicarą – jis mirs, bet tavęs neišduos.
Visoje Europoje pagarsėję savo lojalumu, samdiniai iš Šveicarijos buvo graibstomi turtingos diduomenės, kad saugotų juos pačius ir turtą.
1527 metų gegužės 6 dieną Konjako lygos karo metu maždaug 14 000 vokiečių landsknechtų ir 6000 ispanų terciosų (kariuomenės rūšys) įsiveržia į Romą, kad nugalėtų savo nekenčiamą popiežių Klementą VII ir kartu prisiplėštų gero „amžinajame mieste“. Visi, kas tam galėjo pasipriešinti, buvo arba mirę, arba išsibėgioję nuo kraugeriškos kariaunos, kuri gailestingumo nerodė niekam.
Pergalių ir žudynių apkvaitintai kariuomenei priartėjus prie Vatikano tuščioje aikštėje priešais Šv. Petro baziliką stovėjo 147 vyrai – Šveicarijos gvardiečiai. Dar 42 gvardiečiai nesenai išlydėjo į Šventojo Angelo (Sant‘Angelo) pilį bandantį gelbėtis popiežių.
1792 metais rugpjūčio 10 dieną, Paryžiuje siaučiant revoliucinėms aistroms, sankiulotai (revoliucingai nusiteikusi Paryžiaus varguomenė) kartu su lojaliais nacionalinės gvardijos daliniais (iš viso 25000 žmonių) patraukė į Tiuilri rūmus, Burbonų dinastijos Karaliaus Liudviko XVI rezidenciją, kurią saugojo 950 Šveicarijos gvardiečių.
Pirmas šturmas sankiulotams nebuvo itin sėkmingas – šveicarai kontratakavo, nustūmė priešus, perėmė jų artilerijos pabūklus... sutvarstė sužeistus priešus ir atsitraukė. Iš viso Paryžiaus puolančiųjų gretas papildė nauji tūkstančiai trokštančių kraujo revoliucionierių. Baigėsi šveicarų amunicija, paskutiniai šūviai buvo patikėti geriausiems pulko šauliams. Tuomet jie sulaužė savo šautuvus, apnuogino kardus ir pasitraukė į rūmų gilumą. Buvo gautas klaidingas įsakymas vykti pas karalių, todėl 200 šveicarų prasiveržė pro apgultį ir išvyko. Iš vis dar gyvų 450-ies gvardiečių, likusių rūmuose, neišgyveno niekas. Priešus revoliucionieriai žudė ypač žiauriai.
Vienas karininkas iš Korsikos, dalyvavęs įvykiuose ir istorijoje žinomas Napoleono Bonaparto vardu, po daugelio metų teigė: „Dalyvavęs nesuskaičiuojamuose mūšiuose, aš nepamenu labiau šlykščių vaizdų...“
1821 metais vienas iš gvardiečių, išgyvenęs tik dėl to, kad tuo metu buvo išleistas atostogų į gimtinę, užsakė monumentą, kuris yra daugiau nei iškalbingas: mirštantis liūtas guli šalia skydo su Šveicarijos kryžiumi, savo letenomis apglėbęs saugo Burbonų monarchijos simboliais pažymėtą skydą.
Anksčiau minėtas Napoleonas – vienintelis, kuriam revoliucijos karų metu pavyko trumpam užvaldyti Šveicariją ir net pakeisti jos pavadinimą į Helvetijos Respubliką, tačiau galiausiai šveicarai pasakė: būsime neutralūs, jei reikia, kausimės kaip protėviai.
1880 metais buvo pradėtas statyti nacionalinis redutas – galybė įtvirtinimų įvairiose šalies vietose, kurie invazijos atveju turėjo sulaikyti įsiveržusį priešą.
Pirmiausia gynybiniais statiniais buvo išvagota centrinė šalies dalis, vėliau netoli šalies sienų pastatyti paprastesni atraminiai punktai – pasienio linija ir armijos linija.
Artėjo sunkūs ir pavojingi laikai...
