Vyresnės kartos gyventojai atsimena paskutiniuosius metus Sovietų Sąjungos rėžime, kai per Lietuvą ir kitas okupuotas valstybes ritosi protestų banga ir laisvės troškimo vėjai. Tuo laikotarpiu aktyviai reiškėsi ir blaivininkai – aktyvios grupės žmonių, kurie garsiai kalbėjo apie alkoholio žalą ir grėsmes. Atrodytų, kad tauta pagaliau pramerkė akis ir leidosi į kovą su alkoholizmu, tačiau istorikai judėjimus ir prieš, ir po nepriklausomybės atgavimo vertina dviprasmiškai. Ar iš tikrųjų lietuviai kovojo prieš alkoholizmą, ir kokios buvo kovos formos?
Šis straipsnis portale delfi.lt pirmą kartą publikuotas 2019-12-20.
Antialkoholinė politika, kuri nebuvo nukreipta prieš alkoholio vartojimą
1985 metais Sovietų Sąjungoje buvo įvestas „Pusiau sausas įstatymas“, kurį lydėjo antialkoholinė propaganda, šūkiai, demonstracijos ir pan. M. Gorbačiovui pradėjus vykdyti antialkoholinę kampaniją, spiritiniai gėrimai buvo pardavinėjami tik darbo dienomis nuo 14 val. Taip pat buvo griežtai baudžiama už alkoholinių gėrimų vartojimą parkuose ir skveruose, traukiniuose. Pagauti girti žmonės turėjo ne tik sumokėti dideles baudas, bet ir nemalonumų darbe (kurį laiką negaudavo premijų).
Nors statistika po „Pusiau sauso įstatymo“ įvedimo gali atrodyti patraukli ir daug žadanti, jei ji ir tikra, tai vis tiek atspindi tik oficialiai perkamo alkoholio kiekius. Alkoholikai dar labiau gerdavo viską, kas papuolė – nuo aušinimo skysčio, odekolono iki techninio spirito.