Ar reikėtų į Stewartą Rhodesą ir į jį panašius vyrus žvelgti rimtai? Netrukus po JAV prezidento rinkimų jis internete pareiškė, kad su draugais netoli Vašingtono subūrė ginkluotas falangas. Jei Donaldą Trumpą norės išvaryti iš prezidento posto, jie bus pasiruošę „kruvinai kovai“, teigė jis.
S. Rhodesas mėgsta grasinti. 2016 m. jo grupuotė prognozavo, kad prezidento rinkimuose bus masiškai sukčiaujama, o tai sukels „katastrofiškų pasekmių“. Jis skatino grupuotės narius, tarp kurių yra ir buvusių kareivių, padėti patruliuoti prie Meksikos sienos bei puldinėti ir atbaidyti į šalį patekti norinčius migrantus.
„Oath Keepers“ („Besilaikančiaisiais priesaikos“) pasivadinusią grupę tiriantis Olbanio universiteto akademikas Samas Jacksonas spėja, kad ji turi apie 5 000 narių, o jų idėjas palaiko nemažai žmonių. Grupuotė prognozuoja, kad artėja antroji JAV revoliucija ir tikina, kad smurtas – tinkamas būdas pasipriešinti vyriausybės veiksmams, kuriuos ji laiko tironija. JAV kraštutinių dešiniųjų klasifikacijoje šią grupę galima priskirti prie patriotinių ar karinių grupuočių, kurios išsiskiria savo priešiškumu vyriausybei (išskyrus D. Trumpo vyriausybę). Analitikų klasifikacijoje kitos kategorijos apima ir daugiau dėmesio pritraukiančius atvirus rasistus ir natyvistus, kurie priešinasi užsienio įtakai ir toleruoja tik krikščionybę.
Naujasis S. Jacksono darbas – tai viena iš keleto knygų, įspėjančių, kad kraštutiniai dešinieji JAV dabar veikia aktyviausiai nuo pat dešimtojo dešimtmečio pradžios. Jam pritaria ir Vidaus saugumo departamentas, o šį rudenį liudydamas Kongrese FTB direktorius Christopheris Wray pavadino kraštutinių dešiniųjų atstovus (ir ypač baltųjų viršenybės šalininkus) didžiausia vidine terorizmo grėsme JAV. Praeitais metais jie įvykdė 16 užpuolimų, kuriuose žuvo 48 žmonės – daugiausiai per visos kartos gyvenimą. Paskutinį kartą kilęs panašus smurto protrūkis baigėsi tik 1995 m., kai vyriausybei priešinęsis fanatikas Timothy McVeighas susprogdino pastatą Oklahomos mieste ir pražudė 168 žmones.
Dėl susiskaldymą skatinančios politikos, pykčio dėl karantino ir neslepiamo D. Trumpo palankumo tokioms grupuotėms kaip „Proud Boys“ aišku, kad yra ko nerimauti ir 2020aisiais. Daugiausiai taikūs „Black Lives Matter“ protestai suteikė galimybę veikti tiek ginkluotiems linčiuotojams, tiek vadinamiesiems „skatintojams“, kurie tikisi, kad išpuoliai prieš policiją sukels pilietinį karą. FTB pranešė, kad po George Floydo mirties Mineapolyje kilus protestams kraštutinių dešiniųjų grupuotės „Boogaloo Bois“ narys AK47 šautuvu apšaudė policijos nuovadą, o tada padėjo ją sudeginti. „Boog“ vėliavos plevėsuoja“, – gyrėsi jis. Jis taip pat gavo pinigų iš kito grupuotės nario, kuris maždaug tuo pačiu metu nušovė policininką Kalifornijoje.
Laimei, tokia veiksmų koordinacija reta. Pasak Masačusetso universiteto Louelyje akademiko Arie Perligerio, didžiausia kraštutinių dešiniųjų ekstremistų silpnybė – tai susiskaldymas: veikia daugybė jų organizacijų, o kartais veiksmų jie imasi visiškai vieni, vykdydami „pasipriešinimą be lyderio“.
Knygoje „American Zealots“ („Amerikos fanatikai“), kurioje aptariama 150 metų kraštutinių dešiniųjų smurto, A. Perligeris pastebi, kad po vieną veikiantys užpuolikai paprastai padaro mažiau žalos negu bendradarbiaujantys ir kartu veikiantys užpuolikai. Dėl to aišku, kodėl net apie 12 mln. pasekėjų ir rėmėjų turinčių grupuočių įtaka kol kas buvo nedidelė.
Vis dėlto yra ir liūdnų išimčių – pavyzdžiui, baltųjų pranašumo šalininkas, kuris 2018 m. Pitsbergo sinagogoje nužudė 11 žmonių arba fanatikas, po metų pražudęs 23 žmones El Paso parduotuvėje. Padėtį sunkina ir technologija, ypač vis pavojingesni ginklai. Kaip ir „Oath Keepers“ grupuotės (kuri priešiškai žvelgia į musulmonus, užsieniečius bei vyriausybę) atveju, net ir formaliai nebendradarbiaujant idėjos (o kartais ir žmonės) keliauja po visą kraštutinių dešiniųjų ratą.
Tarp grupuočių, kurios skelbiasi turinčios kitokį tikslą, svarbų vaidmenį dažnai vis tiek atlieka rasizmas. Jų nariai reiškia nerimą dėl socialinių pokyčių ir skundžiasi skirtingos rasės, o kartais ir religijos ar lytinės orientacijos žmonėmis. Beveik visi jie – baltaodžiai vyrai, dažnai neturtingi ir prastai išsilavinę. Nors anksčiau tokių nusikaltimų epicentras buvo JAV pietinė dalis, dabar jie vykdomi beveik visur, kur tik gyvena didelės grupės Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos kilmės amerikiečių (daug atskleidžia faktas, kad „Oath Keepers“, „Three Percenters“ ir dalis kitų prieš vyriausybę nusistačiusių grupuočių susikūrė prezidentu tapus Barackui Obamai).
Nuo mėsos iki žmogžudysčių
Yra kitų veiksnių, kurie, kaip ir nerimas dėl demografinių pokyčių, egzistavo visada, tačiau šiuo metu ypač paaštrėjo. Čikagos universiteto akademikė Kathleen Belew tiria, kaip karinės grupuotės plečiasi namo grįžus kariams. Ji pastebi, kad po karų suklestėjo ir Kukluksklanas. Dėl to, kad dabar suaktyvėjo smurtas, iš dalies prisidėjo per du dešimtmečius į Iraką, Afganistaną ir kitas šalis išsiųsti dideli būriai karių. K. Belew spėja, kad kraštutinių dešiniųjų keliami neramumai JAV „nerukus ims sparčiai plisti“.
Taip pat svarbu ir kokia naudojama retorika, ypač jai pradėjus sklisti internete. Knygoje „Weaponised Words“ („Žodžiai kaip ginklas“) Amerikos universiteto akademikas Kurtas Braddockas analizuoja, kaip ekstremistų naudojama kalba padeda pritraukti naujų pasekėjų. Tačiau, pasak jo, tiek pat žalos gali pridaryti ir politikų žodžiai. K. Braddockas pabrėžia, kad D. Trumpas ir jo rėmėjai skatino kalbas apie pasipriešinimą neva valstybę kontroliuojančiai „slaptajai vyriausybei“ („deep state“); be to, jis labai sunerimo sužinojęs, kad buvęs prezidento patarėjas Steve Bannonas socialiniame tinkle „Twitter“ kalbėjo, kad reikia nukirsti galvą FTB direktoriui C. Wray. Kai kurie fanatikai tokių kalbų paklauso. Spalio mėnesį FTB Mičigane suėmė grupuotę, kuri kelis mėnesius planavo pagrobti (ir galbūt nužudyti) valstijos gubernatorę Gretchen Whitmer ir kitus asmenis. Gali būti, kad juos paskatino D. Trumpo piktinimasis gubernatore ir raginimai „išlaisvinti“ valstiją.
Knygoje „Hate in the Homeland“ („Neapykanta tėvynėje“) autorė Cynthia MillerIdriss teigia, kad kažkada tik ekstremistų rateliuose sklandžiusias idėjas, pavyzdžiui, „demografinio pakeitimo“ idėją (tvirtinimą, kad atvykėlių tiek daug, jog JAV piliečiams gresia išnykti), dabar kartoja ir populiarios asmenybės, pavyzdžiui, kanalo „Fox News“ laidų vedėjai Tuckeris Carlsonas ir Laura Ingraham. Autorė daugiausiai dėmesio skiria aktyviems baltųjų viršenybės rėmėjams, kurių JAV gali būti iki 75 000 ir kurie sudaro grėsmingiausią kraštutinių dešiniųjų dalį. Dažnai juos sieja ir tarptautiniai ryšiai: geras to pavyzdys – kovoti į Ukrainą išvykę apie 17 000 vakariečių. Be to, daugelis jų noriai dalinasi sąmokslo teorijomis, ypač antisemitiškomis, pavyzdžiui, šmeižiančiomis finansininką George Sorosą.
C. MillerIdriss labiausiai domisi, kaip į tokias grupuotes pritraukiama naujokų: pavyzdžiui, per „baltųjų galios“ muziką arba mišriuosius kovos menus, ypač kovos menų klubų sąjungą „Confederation of Volkisch Fight Clubs“. Kai kuriuos naujokus pritraukia skatinimai valgyti mėsą ir tikinimai, kad kairieji „nori atimti jūsų mėsainius“. Kartais paauglius berniukus pritraukia juodasis humoras ir interneto „memai“, kuriuose kalbama apie nacius (pavyzdžiui, Holokaustas vadinamas jų mėgstamu eufemizmu – „picų kepimas“). Galimybė dalintis tabu laikoma medžiaga daugeliui tampa pirmuoju žingsniu į ekstremizmą.
Autorė atkreipė dėmesį ir 2017 m. demonstracijoje Šarlotsviliyje susirinkusių jaunuolių, kurie skandavo „Žydai mūsų nepakeis“, aprangą – jie vilkėjo dailiai išlygintomis kelnėmis ir baltais marškinėliais. Pasak jos, atsirado nemažai vadinamųjų „nipsterių“ (tai – žodžių „nacis“ ir „hipsteris“ junginys), kurie dėvi ir pardavinėja brangius drabužius su baltųjų viršenybės ir kitais neapykantą skatinančiais simboliais. Pasak C. MillerIdriss, tokie „neapykantos drabužiai“ padeda paversti judėjimą priimtinesniu ir patrauklesniu už praeities skustagalvių ir neonacių grupes.
Jos tyrimai leidžia spėti, kad didžiausia kraštutinių dešiniųjų keliama grėsmė – tai ne pavojus, kad tokios grupuotės kaip „Oath Keepers“ pradės vykdyti didelio masto politinį smurtą ar juo labiau – kad jos pradės naują pilietinį karą. Kur kas daugiau nerimo kelia „ekstremizmo pavertimas normaliu“ – pavojus, kad neapykantą ir smurtą kurstantis požiūris plis, jį priims ir skleis vis daugiau žmonių.
Straipsnyje minimos knygos:
„Weaponised Words“ („Žodžiai kaip ginklas“). Kurt Braddock. „Cambridge University Press“, 302 p., 29,99 $ arba 22,99 £.
„Oath Keepers“ („Besilaikantys priesaikos“). Sam Jackson. „Columbia University Press“, 240 p., 35 $ arba 27 £.
„Hate in the Homeland“ („Neapykanta tėvynėje“). Cynthia MillerIdriss. „Princeton University Press“, 272 p., 29,95 $ arba 25 £.
„American Zealots“ („Amerikos fanatikai“). Arie Perliger. „Columbia University Press“, 232 p., 28 $ arba 22 £.
