Prasidėjus statybos darbams, gensekas suabejojo olimpiados reikalingumu
Maskvos vasaros olimpinės žaidynės tapo vienu įsimintiniausių sąstingio laikotarpio įvykių. Tačiau požiūris į jį toli gražu nėra vienareikšmis: kai kas mano, kad tai buvo savotiška „puota maro metu“, nes pompastiškas tarptautinis renginys sutapo su sovietų armijos įvedimu į Afganistaną ir karo pradžia. Kiti įsitikinę, kad olimpinių žaidynių surengimas Sovietų Sąjungoje buvo pirmasis žingsnis Šaltojo karo pabaigos ir civilizuotų santykių link su Vakarų Europos ir kitomis užsienio valstybėmis, rašo aif.ru.
„Praėjus vos ketveriems metams po SSRS debiuto olimpinėse žaidynėse 1952 metais, sovietų vadovybei toptelėjo mintis: kodėl gi nesurengus tokio masto renginio Sovietų Sąjungoje? Jie netgi sudarė darbo grupę, kuri turėjo svarstyti šį klausimą... Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje, kai pirmą kartą reikėjo pirkti grūdus užsienyje, ne žaidynės rūpėjo. Chruščiovas net ėmė trypti kojomis, kai dar kartą išgirdo žodį „olimpiada“. „Jūs, ką, išsikraustėte iš proto!“, – rėkė jis. Chruščiovą tiesiog pribloškė sąmata, nors jis ir nebuvo abejingas sportui, kad ilgai negalėjo atsipeikėti. Tačiau Brežnevui ši idėja patiko. Vos atėjęs į valdžią, jis pasakė: „Ogi, pabandykime!“, – pasakojo Rusijos valstybinio šiuolaikinės istorijos archyvo direktoriaus pavaduotojas Michailas Prozumenščikovas, tyrinėjęs slaptus SSKP CK dokumentus.
Taigi, 1974 metais Tarptautinio Olimpinio komiteto (TOK) sesijoje, įvykusioje Vienoje, SSRS gavo teisę rengti 1980 metų vasaros olimpines žaidynes. Maskva buvo pasirinkta pagrindinio šalies sporto renginio sostine. Balsuojant, ji surinko 39 balsus, o, pavyzdžiui, Los Andželas – tik 20. Tačiau nieko nuostabaus – prieš ketverius metus Šiaurės Amerikoje jau vyko žaidynės.
Per šešerius metus reikėjo sukurti visą olimpinių žaidynių infrastruktūrą: pastatyti naujus stadionus, viešbučius, sporto bazes, nutiesti kelius ir taip toliau.