Prekybos žmonėmis šaknys glūdi vergovėje, kuria užsiėmė daugelis senovės civilizacijų, įsigydamos vergus ir juos įdarbindamos. Tokie žmonės buvo pigios darbo jėgos bei seksualinio išnaudojimo aukos. Senoviniai prekybos keliai numatė vergų judėjimą iš vienos žemės į kitą, tačiau vergovė išliko ribota dėl primityvesnių susisiekimo priemonių, kurių reikėjo dideliems atstumams įveikti, ir gerų kelių trūkumo. Kai kuriose pasaulio šalyse vergovė tęsėsi ir viduramžiais. Dauguma šalių prisidėjo prie pražūtingų pasaulinės vergijos padarinių. Vergų sąskaita, Europos ir Amerikos ekonomikos augo, o jų aukštesnioji ir vidurinė klasė klestėjo. Daugelis neturtingų Europos moterų gyveno kaip vergės. Dėl siaubingų ekonominių sąlygų jos, kaip paskutinės galimybės savo ir vaikų išgyvenimui, ėmėsi prostitucijos.

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje suklestėjo „baltųjų vergų prekyba“. Europiečių moterys buvo išvežamos į svetimas šalis tarnauti kaip prostitutės. 1904 m. buvo pasirašyta Tarptautinė sutartis dėl baltųjų vergų išvežimo slopinimo. Tai buvo pirmoji iš daugelio sutarčių, susijusių su prekyba žmonėmis, tačiau dvidešimtojo amžiaus pabaigoje baimė dėl seksualinio moterų išnaudojimo vėl atsirado tarptautinėje aplinkoje ir, nors buvo pasirašytos kelios sutartys, tai nereiškė, kad vergija išnyko nuo žemės paviršiaus. Visur, kur buvo sunkios ekonominės sąlygos ir silpna teisė, vergija galėjo tęstis santykinai nebaudžiama. Kai ji buvo panaikinta, pradėjo įsigalėti prekyba žmonėmis, kuri dažnai vadinama šiuolaikine vergove.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją