Didžiausiuose pasaulio viešbučiuose kasdien apsistoja tiek pat žmonių, kaip ir vidutinio dydžio mieste, tad akivaizdu, kad jie labai teršia aplinką ir švaisto išteklius. Viešbučiai tiesiogiai atsakingi už maždaug 1 proc. pasaulyje išmetamo anglies dvideginio – tačiau į šį skaičių neįtraukiami angliavandenilį deginantys lėktuvai ir automobiliai, kuriais naudojasi atvykstantys ir išvykstantys svečiai. Įtraukus ir juos, turizmo pramonė atsakinga net už 8 proc. viso išmetamo anglies dvideginio.
Minios žmonių dažniausiai lankomose pasaulio vietovėse gadina turizmo reputaciją, o didžiulė neigiama įtaka aplinkai – viešbučių. Viešbučiai suvartoja ne tik didžiulius energijos, maisto ir vandens, bet ir plastiko kiekius.
Pastaruoju metu žiniasklaida mirga antraštėmis apie viešbučių savininkų pastangas atsikratyti šių nešvarių įpročių – pavyzdžiui, „Marriott International Inc.“ ir „InterContinental Hotels Group Plc“ pažadėjo nustoti naudoti mažą plastikinę tarą šampūnui ir kūno prausikliams ir taip užtikrinti, kad į sąvartynus kasmet nebebus išmetami milijonai mažyčių buteliukų (tikimasi, kad naujų didelių daugkartinio naudojimo butelių svečiai nevogs).
Vis stiprėjančios viešbučių kovos prieš plastiką aukomis tapti turėtų plastikiniai šiaudeliai, koktelių smeigtukai, plastikinės raktų kortelės, celofaniniai šlepečių maišeliai, vienkartiniai indai ir vandens buteliukai.
Tokie pokyčiai gali sumažinti didžiulius kasmet į vandenynus nukeliaujančių plastikinių atliekų kiekius, be to, juos būtų gana lengva įgyvendinti – gerokai lengviau, negu, pavyzdžiui, sumažinti plastiko prekybos centruose. Tačiau akį traukiančias priemones vykdančios įmonės ne veltui apkaltintos noru išsisukti vien simboliniais darbais.
Jei norėdamas pasiekti savo vilą Maldyvuose skrendu trimis lėktuvais, atvažiavęs įsijungiu oro kondicionierių, o vakarienei valgau jautienos nugarinę, argi svarbu, kad geriu „Margaritos“ kokteilį be plastikinio smeigtuko arba kad kambaryje nerandu kelių plastikinių niekučių?
Ši problema – ne juokas: jei nepasikeisime, turizmo pramonė nukentės pati pirma. Koraliniai rifai blunka, paplūdimius niokoja plastikinės atliekos ir šlykščiai dvokiantys nuo trąšų pražydę jūros dumbliai, o neseniai Bahamų salas nuniokojo uraganas, kurio griaunančią jėgą greičiausiai padidino šylantys vandenynai.
Kita vertus, daugelis didelių viešbučių grupių deda gana visapusiškas pastangas mažinti sunaudojamų išteklių ir išmetamo anglies dvideginio kiekį. „Marriott“ pažadas iki 2025 m. 45 proc. sumažinti į sąvartynus keliaujančių atliekų kiekį – gana įspūdingas žinant, kad šiai įmonei visame pasaulyje priklauso 1,3 mln. kambarių.
Taupiai naudoti išteklius taip pat naudinga ir verslams – pakabinus prašymą dar kartą panaudoti savo rankšluostį ne tik sunaudojama mažiau elektros, bet ir sumažėja viešbučio mokesčiai.
Viešbučių verslo atstovai žino, kad negali sau leisti sudaryti įvaizdžio, kad šios problemos jiems nerūpi. Klientai (ypač kitos įmonės) pirkdami keliones atsižvelgia į tvarumo klausimus, o internetinės užsakymų platformos padeda lengviau atskirti, kas ekologiniu požiūriu nusidėjėlis, o kas – šventasis. Varžovai tuo naudojasi, pavyzdžiui, dalijimosi namais paslaugas teikianti „Airbnb“ pabrėžia, kad apsistoti kieno nors namuose daug ekologiškiau negu didžiuliame viešbutyje, todėl viešbučių pramonė turi gintis dar labiau.
Daugelis didelių viešbučių tinklų jau dabar gali pateikti įspūdingai išsamios informacijos apie daromą poveikį aplinkai, be to, naudoja rinkos dėsniais pagrįstas paskatas, kad padėtų užtikrinti, jog pažadų palaikyti tvarumą bus laikomasi.
Kai „AccorHotels“ gavo 1,2 mlrd. eurų vertės paskolą iš bankų konsorciumo, palūkanų normą susitarė nustatyti pagal tai, kaip laikomasi tvaraus vystymosi tikslų. O „Marriott“ svečiams suteikia papildomų lojalumo programos balų, jei šie neprašo, kad sutvarkytų kambarius (žinoma, kambarinės dėl to labai nesidžiaugia).
Deja, spartus pramonės augimas gali nustelbti šių sunkiai pasiektų taupumo tikslų suteikiamus privalumus.
Pavyzdžiui, „Hilton“ pasiekė įspūdingą tikslą ir nuo 2008 m. išmetamo anglies dvideginio kiekį kvadratiniam metrui sumažino trečdaliu, o iki 2030 m. anglies dvideginio kiekį ketina sumažinti net iki 61 proc. Tačiau bendras išmetamo anglies dvideginio kiekis per pastaruosius dešimt išaugo penktadaliu, nes įmonė prie savo portfelio pridėjo tūkstančius naujų viešbučių – praeitais metais po vieną naują viešbutį atidaryta kasdien.
Tad ką daryti? Uždraudus plastiką galima tikėtis gražių antraščių, tačiau viešbučių rinka turėtų skirti daugiau dėmesio veiklai, kuri aplinkai kenkia labiausiai.
Pasak „AccorHotels“, šildymas, ventiliacija ir oro kondicionieriai sudaro iki 45 proc. viešbučio sunaudojamos energijos, todėl protingiausia būtų įvesti labiausiai energiją taupančias technologijas ir rinktis anglies dioksido nenaudojančius energijos šaltinius.
Tačiau lengviau pasakyti, negu padaryti. „Sheraton Hotel“ Stokholme giriasi, kad naudoja tik hidroelektrinių pagaminamą energiją, tačiau netoliese Lenkijoje, kur 80 proc. energijos gaunama iš anglies, tos pačios įmonės viešbučiams nėra iš ko rinktis. Dėl to viešbučių pramonės atstovai vis dažniau renkasi patys vietoje gaminti energiją iš atsinaujinančių šaltinių.
Žinoma, lengviausias būdas mažinti taršą – tuo pačiu ir pats nemaloniausias: atidaryti mažiau naujų viešbučių, ypač nuošaliose vietovėse, kurias galima pasiekti tik lėktuvu.
Palaikyti pusiausvyrą sunku. Žinoma, kad skurdžiose šalyse viešbučiai sukuria daug darbo vietų. Ir vis dėlto aplinkosaugos požiūriu rengti vaizdo konferencijas ir atostogauti savo šalyje geriau, negu šokti į lėktuvą. O nakvoti palapinėje (kaip teigia tyrimų įmonės „Bernstein Research“ atstovas Richard Clarke) geriau, negu rinktis prabangų viešbutį su oro kondicionieriumi.
Tačiau jei lauksime, kada verslas nustos plėstis, o vartotojai patys atsisakys patogios viešbučio lovos, laukti teks ilgai. Gali būti, kad neišvengsime už neigiamą kelionių poveikį aplinkai baudžiančių didelių mokesčių. Tačiau kol kas frazė „tvarus keliavimas“ pernelyg dažnai skamba kaip du vienas kitam prieštaraujantys terminai.
