Norint ką nors išsiaiškinti, pravartu pažvelgti į duomenis. 2016 m., dar neprasidėjus #MeToo judėjimui, apklausėme 250 JAV dirbančių moterų ir pasiteiravome, ar jų darbovietėse paplitęs seksualinis priekabiavimas, o jei taip, kaip jis atsiliepia jų darbui. Taip pat paprašėme 31 moters papasakoti apie savo asmeninę patirtį.
2018 m. rugsėjį, po #MeToo judėjimo pradžios, atlikome antrą apklausą, kurioje apklausėme 263 moteris. Susitikome ir su anksčiau apklaustomis moterimis norėdamos pasiteirauti, ar jos pastebi pasikeitimų darbovietėse ir ar pačios pakeitė požiūrį į seksualinį priekabiavimą. Apklausa atlikta norint gauti kiekybinių įrodymų, kas pasikeitė nuo #MeToo judėjimo pradžios, o pokalbiais norėta išsiaiškinti, kaip ir kodėl šie pokyčiai įvyko.
Aptarėme trijų tipų seksualinį priekabiavimą: priekabiavimą dėl lyties, nepageidaujamą seksualinio dėmesio rodymą ir seksualinį išnaudojimą. Priekabiaujant dėl lyties moterys patiria nemalonų aplinkinių elgesį nebūtinai dėl to, kad prie jų priekabiaujama seksualiai, bet dėl to, kad viršininkai ar kolegos dalijasi seksistinėmis pastabomis, pasakoja nepriimtinas istorijas arba dalijasi kitokia seksistine informacija.
Jei moteriai rodomas nepageidaujamas seksualinis dėmesys, viršininkai ar kolegos jas stebi, nužiūrinėja arba be sutikimo liečia. Moterims, kurios patiria seksualinį išnaudojimą, siūlomas atlygis arba daromas spaudimas norint priversti jas užsiimti seksualine veikla. Taip pat įvertinome ir tai, ar dalyvės pasitiki arba abejoja savimi ir aptarėme, kaip šie duomenys susiję su jų patirtimis.
Ką pastebėjome? Kalbant apie pokyčius, pastebėjome, kad apie seksualinį išnaudojimą arba nepageidaujamo seksualinio dėmesio rodymą po #MeToo judėjimo pradžios pranešė mažiau apklaustų moterų. 2016 m. moterų, teigiančių, kad jas seksualiai išnaudoja, buvo 25 proc. 2018 m. šis skaičius nukrito iki 16 proc. Moterų, teigiančių, kad patyrė nepageidaujamą seksualinį dėmesį, nuo 66 proc. sumažėjo iki 25 proc. Tačiau moterų, pranešančių apie priekabiavimą dėl lyties, padaugėjo – 2016 m. jų buvo 76 proc., o 2018 m. – 92 proc. Dėl to galima spėti, kad nors akivaizdaus lytinio priekabiavimo, dėl kurio daugelis moterų palikdavo karjeras, sumažėjo, darbovietėse jaučiamas „atkirčio efektas“, t. y., su moterimis elgiamasi priešiškiau.
Patikrinusios moterų pasitikėjimo savimi ir abejojimo savimi rodiklius pastebėjome, kad nuo 2016 m. moterys labiau pasitiki savimi ir rečiau abejoja sprendimu pasipriešinti seksualiniam priekabiavimui. Be to, svarbu pastebėti, kad 2018 m. susilpnėjo ryšys tarp nepageidaujamo seksualinio dėmesio ir neigiamų jausmų (sumažėjusio pasitikėjimo savimi, didesnio abejojimo savimi). Taip pat sumažėjo ir ryšys tarp priekabiavimo dėl lyties ir neigiamų jausmų. Manome, kad žinojimas, jog seksualinis priekabiavimas labai paplitęs, padėjo moterims labiau pasitikėti savimi ir mažiau abejoti savo sprendimais.
Socialinės psichologijos teorijose spėjama, kad tokios stigmatizuojančios patirtys kaip seksualinis priekabiavimas gali labai pakenkti pasitikėjimui savimi, nes tokio elgesio aukos baiminasi, kad yra vienos, o dėl to, kad jas išnaudoja, mano iš dalies esančios kaltos pačios.
Apklaustos moterys tvirtino, kad #MeToo judėjimas padėjo joms suprasti, kad tokį elgesį patiria ne jos vienos. Trisdešimtmetė rinkodaros vadovė paaiškino: „Pastebėjau vis atsirandančias #MeToo judėjimo žinutes ir pagalvojau: „O Dieve, kokios jos drąsios. Pasakoja itin asmeniškas istorijas, apie kurias nieko nežinojau...“ Nemaniau, kad jos patvirtina, kad esu teisi – greičiau jos patvirtina, kad esu svarbi.“
O ką įmonėms ir vadovams daryti dabar? Paprasčiausias žingsnis – turime toliau stengti pabrėžti, kaip svarbu užkirsti kelią seksualiniam priekabiavimui. Visų organizacijų žmogiškųjų išteklių skyriai turi laikyti šią užduoti prioritetu ir įvesti mokymus, kaip pašaliniams įsikišti ir sustabdyti netinkamą elgesį, nustatyti aiškią visiško nepakantumo seksualiniam priekabiavimui politiką ir visada gerai ištirti skundus.
Keletas moterų teigė, kad taip pat svarbu užtikrinti, jog žmogiškųjų išteklių skyrius išliktų budrus. Kaip teigė viena moteris: „Manau, kad žmonės vis dažniau ką nors pamatę arba nepatogiai pasijutę nebetyli... Taigi, problemų kyla ne dėl to, kad niekas nieko nesako, o dėl to, kaip reaguoja vadovai, sužinoję, kad koks nors darbuotojas seksualiai priekabiauja prie darbuotojos.“ Vertėtų užtikrinti, kad moterys bei vyrai jausis saugūs, jei norės pasiskųsti seksualiniu priekabiavimu, gali ir žemesnio rango vadovai.
Įmonių ir organizacijų vadovams taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į priekabiavimą dėl lyties, pavyzdžiui, patyčias ir seksistiškas pastabas apie moteris. Viena moteris mums teigė, kad #MeToo judėjimo padrąsintos moterys, kurios pasiskundė netinkamu aplinkinių elgesiu, sulaukė priešiškesnės kolegų reakcijos. Svarbu, kad organizacijose ši problema būtų suprantama, nes nuolatinis priekabiavimas dėl lyties moterims gali kenkti taip pat, kaip ir sunkesnės seksualinio išnaudojimo formos.
Pasiūlius darbuotojams mokymus, kuriuose aptariamas ne tik seksualinis priekabiavimas, bet ir smulkios agresijos formos bei nesąmoningos priešiškos nuostatos, galima ne tik skatinti tinkamą elgesį, bet ir padėti kolegoms bei vadovams įsikišti, jei darbovietėje pastebi priekabiavimo arba patyčių. Moteriai, kuriai skirti seksistiniai komentarai, gali būti sunku pasipriešinti, todėl būtų daug lengviau, jei situaciją suvaldytų įsikišęs pašalinis asmuo.
Tokios pastangos daugiausiai vaisių atneš organizacijose, kurios sugebės į pokalbį apie lyčių lygybę sėkmingai įtraukti ir vyriškų balsų. Labai svarbu, kad vyrai suprastų, jog rimtai žiūrint į seksualinį priekabiavimą norima ne apkaltinti juos, o kartu stengtis sukurti pagarbią darbovietės aplinką. Mums patinka socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbta kampanija #yesallwomen, skirta priminti vyrams, kad niekas nemano, kad seksualiai priekabiauja visi vyrai, tačiau seksualinį priekabiavimą darbovietėje per savo karjerą patiria visos moterys.
Be to, negalime pamiršti pažeidžiamų darbuotojų. Dauguma iniciatyvų, užtikrinančių lyčių lygybę, skiriamos visą darbo dieną dirbančioms ir pastovų atlyginimą gaunančioms potencialioms lyderėms. Tačiau yra įrodymų, kad didžiausia grėsmė patirti seksualinį priekabiavimą kyla dalijimosi (arba „gig“) ekonomikos darbuotojoms, minimalų atlyginimą uždirbančioms arba dalį atlyginimo arbatpinigiais gaunančioms darbuotojoms arba ne visą darbo dieną bei laikinai dirbančioms darbuotojoms.
Dažnai tokius darbus dirbančios darbuotojos jaučiasi bejėgės, nes jų negina atitinkami įstatymai, pavyzdžiui, JAV Lygių galimybių darbe komisijos įstatymai. Norint sukurti saugesnę darbovietę svarbu atsižvelgti į visus darbuotojus. Akivaizdu, kad pirmiausia reikėtų praplėsti įstatymus, kad būtų apsaugoti ir į įmonės darbuotojų kategoriją neįeinantys asmenys, tačiau kol įstatymai nepakeisti, dalijimosi ekonomikos darbuotojai ir organizacijos gali parodyti iniciatyvą ir į darbo sutartis įtraukti nepakantumą seksualiniam priekabiavimui užtikrinančius punktus, kad darbuotojai dirbtų saugesnėmis sąlygomis. Dalijimosi ekonomikos darbuotojai taip pat gali pasinaudoti internetinėmis platformomis ir pasidalinti informacija apie saugias organizacijas.
Nors mūsų tyrimo rezultatai atskleidžia, kad per pastaruosius dvejus metus #MeToo judėjimas padėjo sumažinti seksualinio priekabiavimo atvejų, turime užtikrinti, kad šie pokyčiai nebus trumpalaikiai, moterys bei vyrai suteiks paramą seksualinio priekabiavimo aukoms, o pažeidžiamos darbuotojos bus apsaugotos. Šių pastangų tikslas – užtikrinti, kad darbovietėse toliau siekiama lygybės, o pokyčiai padeda visiems darbuotojams.