Šaltojo karo metu JAV išdresiravo šnipus balandžius: „aktyvuoti misiją“ buvo galima net pačioje Sovietų Sąjungos širdyje

Šaltasis karas – geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, trukusi nuo 1946 iki 1991 metų. Po Antrojo pasaulinio karo įsismarkavo kova tarp dviejų skirtingų ideologijų – kapitalizmo ir socializmo. Kapitalizmui atstovavo JAV ir jos sąjungininkės (Kanada, Didžioji Britanija, Prancūzija, Nyderlandai, Italija, Belgija, Danija ir kt.). Socializmui atstovavo Sovietų Sąjunga, jos įtakos zonoje buvusios valstybės ir sąjungininkės (Kinija, Kuba, Šiaurės Korėja, buvusi Jugoslavija ir kt.). Šaltojo karo metu tiesioginio konflikto tarp JAV ir Sovietų Sąjungos nekilo, todėl žodis „karas“ neatitinka savo tiesioginės reikšmės. Visgi tarp minėtų supervalstybių buvo užfiksuotas ne vienas konfliktas, galėjęs pasibaigti Trečiuoju pasauliniu karu, atominio ginklo panaudojimu ir greičiausiai žmonijos išnykimu.

Pavyzdžiui, 1962 m. įvyko Karibų krizė, kuomet Sovietų Sąjunga Kuboje įrengė raketas, galinčias pasiekti JAV teritoriją; situaciją pavyko išspręsti tik po itin sudėtingų diplomatinių derybų, kurių metu buvo visko – grasinimų, Kubos jūrinės blokados, karinių laivynų konfrontacijos, bemiegių abiejų šalių lyderių naktų tiesiogine šia žodžio prasme. 

JAV ir Sovietų Sąjunga Šaltojo karo metu konkuravo iš esmės visose srityse – nuo ginkluotės pažangos iki sporto, pramonės ar kosmoso technologijų pasiekimų. Norint įveikti savo tiesioginį varžovą bet kurioje srityje, būtina nuolat jį sekti ir stebėti, kaip jam sekasi. Jei varžovas kažkurioje srityje yra geresnis, būtina išsiaiškinti, kodėl jis geresnis. Tada reikia imtis atitinkamų veiksmų – tarkim, kopijuoti ar tiesiog pasisavinti konkurento technologijas. Konfrontacija tarp abiejų valstybių buvo tokia didžiulė, kad iš esmės abi šalys buvo įtikėjusios, kad karas prasidės bet kurią minutę