Tačiau retai kas istoriją apie savo tėvo priešinimąsi režimui pasakojo taip viešai ir taip dažnai, kaip garsusis vadybos konsultantas Roland Berger. Todėl R. Berger buvo šokiruotas, kai žurnalistų tyrime atskleista, jog jo tėvas Georg Berger nebuvo dievobaimingas gestapo persekiojamas krikščionis, kaip visada tvirtino, bet iš tiesų pelnėsi iš nacių režimo.
Kalbose ir interviu Helmut Kohl vyriausybę dėl rytų Vokietijos įmonių privatizavimo konsultavusios didžiausios Vokietijos konsultacijų įmonės įkūrėjas R. Berger pasakodavo istoriją apie įkvepiantį buvusio nacių partijos nario pasikeitimą. Pasak jo, 1938 m. išvydęs Krištolo nakties siaubą jo tėvas Georg Berger suplėšė partijos nario kortelę ir tapo režimo priešu, o vėliau netgi trumpam buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą Dachau.
Tačiau, kaip spalio 17 d. atskleidė Vokietijos laikraštis „Handelsblatt“, iš tiesų Georg Berger buvo prabangų gyvenimą mėgęs karjeristas. Vyras į nacių partiją įstojo 1931 m., o ne 1933 m., ir ne dėl to, kad į valdžią atėjus Hitleriui taip elgtis buvo politiškai išmintingiau, kaip teigė jis. Nario mokestį jis mokėjo iki pat 1944 m. Be to, buvo toks ištikimas, kad 1937 m. buvo paaukštintas ir tapo ministrų patarėju, o vėliau buvo išsiųstas į Vieną vadovauti didžiausiai Austrijos kepyklai „Ankerbrot“.
Austrijos sostinėje G. Berger gyveno elegantiškoje iš žydų šeimos konfiskuotoje viloje. Vėliau jis su naciais susipyko – bet ne dėl moralinių skrupulų. Vyras į valdžios nemalonę pateko, nes nelegaliai kaupė maisto produktus ir už didžiulius pinigus atnaujino vilą. „Handelsblatt“ žurnalistai nerado jokių įrodymų, kad jis kada nors būtų buvęs kalintas Dachau.
81‑erių Roland Berger pripažįsta, kad iškart patikėjęs tėvų ir giminių apie tėvo praeitį pasakotomis istorijomis nesąmoningai apgaudinėjo pats save. Dabar jis prisiekia išsiaiškinti tiesą, todėl ištirti giminės istoriją pasamdė du gerbiamus istorikus Michael Wolffsohn ir Sönke Neitzel.
Ši naujiena – viena iš daugelio neseniai padarytų atradimų apie didelių Vokietijos įmonių savininkų giminių saitus su nacių partija (tačiau R. Berger tėvas prie jo įmonės įkūrimo neprisidėjo). Anksčiau šiais metais itin turtingos Reimann šeimos (kuriai priklauso „Krispy Kreme“, „Panera Bread“ ir kiti garsūs prekės ženklai) praeitį tyrę istorikai atskleidė, kad tuometinė šeimos galva Albert Reimann ir jo sūnus buvo ankstyvi ir entuziastingi Hitlerio šalininkai.
Didžiulės sausainių prekybos įmonės vadovas Werner Bahlsen gegužę taip pat teigė pasamdysiąs gerai žinomą istoriką ištirti šeimos saitų su naciais – šį sprendimą jis priėmė kilus sąmyšiui, kai paklausta apie Bahlsen šeimos verslui per prievartą dirbusius darbininkus jo 26‑erių dukra Verena Bahlsen atsakė, kad su jais elgtasi gerai. Su panašiomis šeimų reputacijas teršiančiomis istorijomis susidūrė ir Quandt šeima (BMW), Krupp šeima (plieno pramonė), Bertelsmann šeima (leidyba) ir kitos.
Prieš dvidešimt metų 6 500 Vokietijos įmonių (tarp jų ir „Siemens“, „Deutsche Bank“ bei „Volkswagen“) kartu su Vokietijos vyriausybe įkūrė fondą, surinkusį daugiau kaip 5 mlrd. eurų nacių žiaurumus ir prievartinį darbą išgyvenusiems žmonėms. R. Berger įmonė prie jo neprisidėjo, tačiau prieš 11 metų įkūrė savo fondą, kuriame paskyrė 50 mln. eurų padėti skurdžiomis sąlygomis augantiems jaunuoliams. Be to, fondas kasmet teikia premiją už žmogaus orumo saugojimą.
Nors iš pradžių Roland Berger fondo atstovai teigė, kad šiais metais premija bus įteikta kaip parastai, spalio 21 d. pranešė, kad ceremonija nukeliama iki kitų metų. Šiais metais premiją gauti turėjusi su rasizmu kovojanti Vokietijos organizacija bei lenkų žmogaus teisių aktyvistas teigė, kad apdovanojimo nepriimtų.