1919 metų periodas (žiema-ankstyvas ruduo), JAV istorijoje dar vadinamas „Red Summer“, nes pasižymėjo masinėmis rasinėmis riaušėmis įvairiuose JAV miestuose ir kaimiškose vietovėse. Oficialiai teigiama, kad didžiulė juodaodžių migracija iš Pietinių valstijų į didžiuosius miestus (Čikagoje jų populiacija per trumpą laiką paaugo net 148 procentais), nedarbas, grįžtantys iš Europos abiejų rasių karo veteranai suformavo „sprogstamąjį mišinį“.
Karo vaidmuo, šioje vietoje, buvo toli gražu ne paskutinis. Europoje kovėsi tūkstančiai juodaodžių, tačiau jų indėlis pergalės aruodan buvo vertinamas itin skirtingai. Tėvynainiai iš „baltosios“ karinės vadovybės pusės šykštėjo jiems karinių apdovanojimų, vietinė spauda gąsdino JAV gyventojus apie tūkstančius afroamerikiečių, kurie grįš „išmokę tobulai žudyti“. Tuo tarpu, juodoji spauda kaitino kraują pagalbinius darbus fronte, kuriuos atliko veik išimtinai juodaodžiai, vadindama „sugrįžusia vergove“.
Beje, nei vieni, nei kiti nebuvo tokie jau visiškai neteisūs – su retomis išimtimis, kare purviniausi darbai tikrai buvo skiriami juodaodžiams, tuo pačiu, „juodieji“ daliniai taip pat buvo mokomi valdyti ginklą, karo taktikos, kitaip tariant – profesionaliai žudyti.
Kalbama, kad net JAV Prezidentas W. Wilsonas yra sakęs, kad „..iš Europos grįžtantys juodukai atneš į JAV bolševizmo bacilą“. Tuo tarpu, visuomenėje plito nuomonė, kad prancūzės meilužės juodaodžiams prišnabždėjo „visokių raudonų nesąmonių“.
Pietinėse Valstijose juodaodžiai išdrįso pareikalauti didesnių medvilnės supirkimo kainų, kitur, pradėjo sklisti gandai apie „negrų priekabiavimą prie baltaodžių damų“ ar net jų išprievartavimą.
Čikagoje, dagtimi neramumams tapo juodaodžio Eugene Williams maudynės viename miesto paplūdimių, kuriame jisai nuplaukė už ribos skiriančios baltųjų ir juodųjų maudynių vietas. Už tai gavo iš akmens į galvą, o policija sulaikė pasiskundusius juodaodžius.
Reikia prisiminti, kad vien 1918-ais metais užfiksuoti 63, o 1919-ais metais 84 linčo teismo atvejai, kuriuos įvykdė Kuklukslano nariai Pietinėse JAV valstijose.
Tuo tarpu Čikagoje, situaciją kontroliavo Ragen’s Colts-airių gauja, gerokai vėliau įsiliejusi į Al Capone sindikatą. Airiai, ankstesni atvykėliai, pakankamai stipriai nukentėjo nuo juodųjų naujokų, nes šie konkuravo žemutiniame darbo rinkos segmente, dempingavo kainas ir atvirai priešinosi airių diktatui. Žinomi atvejai, kuomet Ragen's Colts nariai padegdavo lietuvių imigrantų namus, provokuojant ir apkaltinant padegimais juodaodžius, kad pakankamai stipri ir vieninga lietuvių bendruomenė prisidėtų prie jų kovos su afroamerikiečiais.
Beje, maždaug nuo tų metų lietuviai pradėjo masiškai keltis į Marquette Park rajoną, kuris ilgiems dešimtmečiams (atsitiktinai?) tapo baltųjų forpostu Čikagoje.
Policija, dažnu atveju, pro pirštus žiūrėjo į baltųjų rasinį nepakantumą ar net linčo teismus, tuo tarpu pagrindinė šalies spauda kūrė kraupaus juodaodžio su mačete vaidmenį.
Kaip dažniausiai būna, reikalo teko imtis Nacionalinei Gvardijai – prieš juos, net ginkluoti abiejų rasių riaušininkai galiausiai nuleisdavo rankas.
Taigi, 1919 metų rasinės riaušės baigėsi įvedus karines pajėgas, tačiau tai buvo tik pradžių pradžia rasinių nesutarimų kamuojamoje šalyje. Jau po 3 metų, Tulsos mieste konfrontuojančios pusės degino vieni kitus mėtydami „terpentino bombas“ iš privačių lėktuvų, po penkių dešimtmečių į Detroito gatves išriedėjo riaušes malšinantys sunkieji tankai, o lėktuvnešyje prie Vietnamo krantų tiek baltuosius, tiek juoduosius karius malšino marinesai, po 8 dešimtmečių korėjiečiai gelbėjosi pliekdami šaunamaisiais ginklais nuo stogų LosAndžele, o po šimtmečio abi bendruomenės mušasi prie paminklų I-ojo Pasaulinio Karo vadams.
Nepanašu, kad sekančiame šimtmetyje JAV, vienu stebuklingu mostu pavyks išspręsti visuomenę kaitinančius rasinius klausimus.
