Gruodžio mėnesį sakydamas kasmetinę kalbą Jungtinės Karalystės Ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas generolas seras Nickas Carteris įspėjo, kad „politinio karo idėja grįžo“. Tankai ir naikintuvai vis dar svarbūs, patikino jis medaliais pasipuošusią publiką, tačiau autoritarai priešininkai ardo Vakarų visuomenės ir politikos pamatus naudodamiesi dezinformacija, šnipinėjimu, politinėmis žmogžudystėmis, kibernetinėmis atakomis ir netiesioginiais padėjėjais. Generolas N. Carteris kalbėjo apie problemą, kurią Šaltojo karo pradžioje pastebėjo ir garsusis JAV diplomatas George Kennanas. Pasak jo, amerikiečiai į karą žvelgė kaip į „nuo politinio konteksto atitolusias sporto varžybas“. O rusai suprato „tai pasibaigiant, tai vėl prasidedant karui nuolat besitęsiantį kovos ritmą“.
Keturiose naujose knygose atskleidžiami skirtingi šios sudėtingos kovos tarp Rusijos ir Vakarų šalių aspektai. Knygoje „Active Measures“ („Aktyviosios priemonės“) Johnso Hopkinso universiteto profesorius Thomas Ridas tiria dezinformacijos istoriją, ypač daug dėmesio skirdamas produktyviai KGB veiklai. Ilgą patirtį turinčio žurnalisto Timo Weinerio knygoje „The Folly and the Glory“ („Beprotybė ir šlovė“) tiriama JAV propagandos kampanija prieš komunistus. BBC korespondento saugumo klausimais Gordono Corera knygoje „Russians Among Us“ („Rusai tarp mūsų“) aptariama vadinamoji „nelegalų programa“ – Rusijos vykdyta programa ilgam laikui į Vakarus siųsti naujas tapatybes prisiimančius agentus. O knygoje „From Russia with Blood“ („Iš Rusijos su krauju“) „BuzzFeed News“ žurnalistė Heidi Blake tiria Rusijos agentų įvykdytų žmogžudysčių seriją Jungtinėje Karalystėje.
Su mintimi, kad nematomi ginklai (T. Rido žodžiais tariant „faktai, melas, o geriausiu atveju – klaidinantis jų abiejų mišinys“) gali atnešti didelių pergalių, šiandien daug kas sutinka. Labiausiai tuo įtikinti padėjo Rusijos įsikišimas į 2016 m. JAV rinkimus, kuriuose jos atstovai naudojo kiršinančias žinutes socialiniuose tinkluose ir įsilaužus į serverius paviešintus el. laiškus. Tačiau iš tiesų ši praktika pradėta dar trečiajame dešimtmetyje ir ištobulinta Šaltojo karo laikais.
Iš pradžių CŽV buvo „dar produktyvesnė ir įžūlesnė“ negu KGB, paaiškina T. Ridas. CŽV finansuojama leidykla Berlyne vien 1957 m. išleido 855 000 žiniasklaidos leidinių, tarp jų ir tikrų bei suklastotų lankstinukų bei džiazo gerbėjams skirtą žurnalą. Norint pagąsdinti slaptosios policijos Stasi pareigūnus, jiems būdavo siunčiami asmeniniai horoskopai. 1951 m. viena priedangą CŽV teikianti organizacija kas mėnesį į rytus išsiųsdavo po 15 000 propagandos pilnų balionų ir iki pat 1960 m. turėjo tris balionų siuntimo bazes.
Tačiau vėliau CŽV pastangas gerokai pranoko KGB. Septintojo dešimtmečio pradžioje KGB jau vykdydavo po 300–400 „aktyviųjų priemonių“ per metus – nuo taikos šalininkų judėjimo skatinimo Europoje iki vėlesniais dešimtmečiais paskleistų gandų, kad JAV sukūrė AIDS kaip ginklą. Šioms užduotims atlikti paskirtas didžiulis biurokratinis mechanizmas. Viena prieš JAV planus kurti neutroninę bombą nukreipta kampanija kainavo 200 mln. JAV dolerių (šių laikų valiuta – apie 700 mln. JAV dolerių). 1985 m. metinis biudžetas „aktyviosioms priemonėms“ kukliais skaičiavimais siekė 3–4 mlrd. JAV dolerių (šiandienos valiuta – apie 7 mlrd. JAV dolerių).
Iš šios sudėtingos istorijos T. Ridas padaro keletą svarbių išvadų. Iš jų galima išskirti tris. Pirmoji – kad dezinformacija skiriasi nuo išsigalvojimo. Galingiausia ji būna tada, kai „didesnės tiesos“ yra „apsuptos mažesnių melų“. Pavyzdžiui, KGB platino tikrus pranešimus apie JAV septintajame dešimtmetyje vykusį rasinį smurtą pasinaudodama netikromis juodaodžių aktyvistų grupuotėmis; o 2016 m. tikruose pavogtuose el. laiškuose buvo įdėta išgalvotų intarpų. Tačiau dėl to, kad tokiomis „aktyviosiomis priemonėmis“ išnaudojami jau egzistuojantys nesutarimai, gali būti sunku ar net neįmanoma patikrinti, ar jos veiksmingos.
Ar galite patikėti?
Antroji įžvalga – kad dezinformacija ne tik kenkia atviroms visuomenėms, kurioms būtinas kolektyvinis pasitikėjimas faktais, bet ir subtiliomis priemonėmis kenkia jos skleidėjams. „Kai didžiuliai slapti biurokratiniai dariniai dideliu mastu ir ilgą laiką vykdo sistemingą klaidinimo kampaniją, – perspėja T. Ridas, – jie sumenkina pasitikėjimą viešąja administracija ir namuose.“ Pasak jo, sovietų propagandos kūrėjai apgaudinėjo patys save. „Neįmanoma puikiai skleisti dezinformaciją ir tuo pačiu turėti puikią demokratiją“, – tikina jis.
Tačiau, pasak T. Weinerio, JAV vis tiek pabandė tai padaryti. Nors G. Kennanas tikėjo, kad „rusų nepagarba objektyviai tiesai“ atskleidžia, kad jie „visus faktus laiko įrankiais, skirtais siekti vieno ar kito slapto tikslo“, pati CŽV turėjo arba finansavo net 50 žiniasklaidos organizacijų visame pasaulyje. Visuose garsiausiuose JAV laikraščiuose buvo „bent vienas žurnalistas, dirbantis arba bendradarbiaujantis su CŽV“, – teigia T. Weineris. CŽV įkurta Laisvojo Europos radijo stotis buvo tiek svarbiausias žinių šaltinis sovietų okupuotai Europai, tiek, kaip teigia vienas buvęs jos darbuotojas, – „nuodų fabrikas“, skirtas „kurti chaosą“.
Abi šalys naudojosi informacija tarsi laužtuvu, kad pagilintų socialinį ir politinį susiskaldymą kitos šalies visuomenėje, tačiau T. Ridas neigia, kad jų veiksmai moraline prasme buvo vienodi. Pasak jo, CŽV „beveik visiškai pasitraukė iš dezinformacijos kovos“. Kai ji įsitraukdavo į informacinį karą, jis dažnai buvo kitoks – pavyzdžiui, Ukrainoje buvo dalinamos verstos romano „1984‑ieji“ kopijos, o į Lenkiją paslapčia gabenami laikraščiai. Jei JAV politiniame kare persistengdavo, paprastai ją sutramdydavo demokratinė stabdžių ir atsvarų sistema, kuri sovietų agentūroms netrukdė. „Mes negalime jiems atsakyti tuo pačiu, kuo jie puola mus“, – 2007 m. po garsios kibernetinės atakos pareiškė Estijos prezidentas.
Kad jis neklysta, dar aiškiau pasidaro pažvelgus į kitus Rusijos arsenalo ginklus. Tereikia tik perskaityti nepaprastai jaudinančius G. Corera pasakojimus apie dešimtajame dešimtmetyje mirusių kūdikių tapatybes prisiėmusius ir į JAV priemiesčius atvykusius rusų šnipus. Daugelis iš jų nieko nenutuokiančius vaikus augino kaip JAV piliečius ir šalyje išėjo į pensiją. Tai atskleidžia ne tik rusų žvalgybos agentų ištvermę, bet ir vieną jų turimą pranašumą – nė vienas jaunas CŽV ar MI6 pareigūnas nenorėtų „praleisti dviejų dešimtmečių dirbdamas Volgograde ir apsimesdamas, kad jis – ukrainietis“, – pareiškia G. Corera.
O H. Blake knygoje aptariama kita vienpusė kova. Ji pasakoja, kaip vienas po kito Londone mirė su Vladimiru Putinu susipykusio oligarcho Boriso Berezovskio bendradarbiai – taip sparčiai, kad „to neįmanoma paaiškinti natūraliomis priežastimis“. JAV šnipai kelis kartus savo kolegoms Jungtinėje Karalystėje kartojo, kad greičiausiai kalti V. Putino agentai, tačiau bailūs Jungtinės Karalystės vadovai nenorėjo, kad į Londono nekilnojamojo turto rinką nustotų plūsti rubliai, todėl į jų perspėjimus numojo ranka. H. Blake remiasi gana neįtikėtinu argumentu, kad rusų šnipai sukūrė neaptinkamus nuodus, galinčius sukelti sparčiai plintantį vėžį, bei „nuotaiką keičiančias medžiagas“, galinčias sukelti depresiją ir paskatinti savižudybę.
Įrodymų paremti šiuos šokiruojančius pareiškimus ji pateikia nedaug. Tačiau jie susiję su trečiąja T. Rido įžvalga – kad politines kovas labai pakeitė naujos technologijos. Tai akivaizdžiai matoma G. Corera pasakojime apie Rusijos „nelegalų programos“ pokyčius. Atsiradus biometrinei sienų kontrolei ir istorijoms socialiniuose tinkluose, susikurti įtikimas tapatybes daug sunkiau. Nauja ir ne tokia įdomi „nelegalų“ karta iš Rusijos į Vakarus keliavo naudodamasi tikraisiais vardais ir slėpdamasi didžiuliuose imigrantų srautuose, teigia G. Corera. Tačiau nors technologija uždarė vienas duris, tuo pačiu atvėrė kitas.
Sovietų dezinformaciją į Vakarus perduoti reikėdavo dažniausiai per spaudą. „Jei jie neturi spaudos laisvės, ją sukursime mes“, – 1964 m. juokavo KGB dezinformacijos vadovas. Tačiau internetas visa tai pakeitė. Informaciją galima vogti dideliais kiekiais ir skleisti anonimiškai, greitai ir paprastai, dažniausiai padedant naiviems aktyvistams ir pervargusiems žurnalistams, nepasivarginantiems patikrinti, iš kur ji atėjo. „Didelė ir svarbi dezinformacijos vertės kūrimo grandinės dalis perduota vadinamajai aukų visuomenei“, – padaro išvadą T. Ridas. O dar svarbiau, kad Vakaruose dėl neteisingų naujienų kilusi panika dažnai paskatina pervertinti tų kampanijų veiksmingumą ir taip sustiprina jų poveikį.
Kaip ir G. Kennanas 1948 m., Vakarų žvalgybos pareigūnai ir kariai iš naujo mokosi politinio karo meno. Praeitais metais generolas N. Carteris įkūrė naują Jungtinės Karalystės kariuomenės padalinį, skirtą „informaciniams manevrams ir netradiciniam karui“. Jis „nuolat atlieka ginkluotos kovos ribų nesiekiančias operacijas virtualioje ir fizinėje erdvėje“, – šiek tiek mįslingai giriasi Jungtinės Karalystės gynybos ministerija. Vienas iš jo skyrių – 77‑oji brigada – skirtas kovoti su dezinformacija apie Covid‑19. Ar padalinys taip pat siunčia asmeninius horoskopus rusų šnipams, neatskleidžiama.
„Active Measures“ . Thomas Rid. „Farrar, Straus and Giroux“, 528 p., 30 $, „Macmillan“; 25 £.
„Russians Among Us“. Gordon Corera. „William Morrow“, 448 p., 32,50 $. „William Collins“, 20 £.
„From Russia with Blood“. Heidi Blake. „Mulholland“, 336 p., 30 $, „William Collins“, 20 £.
„The Folly and the Glory“. Tim Weiner. Planuojama išleisti spalio mėn. „Henry Holt“, 29,99 $.