Portalas DeIfi tęsia straipsnių ciklą apie tai, kaip vaikai iš Latvijos pionierių stovyklų atsidūrė vaikų namuose Tatarstane. Pirmas straipsnis: Kaip 1941 metais 350 vaikų iš Liepojos buvo išvežti į Tatarstaną
Atėjus 1941 metų liepos pradžiai, mūšiai Liepojoje ir jos apylinkėse nuslopo, miestą užėmė vokiečių pajėgos, ir Liepojos gyventojai atvyko į Krotę pasiimti savo vaikų. Tačiau stovykla buvo praktiškai tuščia: Krotėje buvo pasilikę tik penki sergantys vaikai. Dar 84 pionieriai buvo aptikti Rygoje.
Kaip rašė laikraštis „Kurzemes Vards“, liepos 20 dieną Liepojos miesto valdybos nurodymu ieškoti vaikų į Rygą išvyko viena Liepojos gyventojų delegacija. Tačiau vaikų Latvijos sostinėje ji neberado ir savo paieškas tęsė Gulbenėje, Ritupėje, Ostrove ir Pskove. Tačiau kiekvienoje iš šių vietų jie sužinodavo, kad vaikai išvyko toliau.
Galiausiai delegacija nusigavo iki Sošichino, kur traukinys su latvių vaikais buvo patekęs į bombardavimą. Vietos ligoninėje jie rado aštuonis sužalotus vaikus. „Gydytojo nebuvo, vaikus prižiūrėjo tik viena gailestingoji sesuo. Ligoninė buvo labai nešvari, neturėjo jokių medicininių priemonių, maitinimas buvo labai prastas. Vaikų žaizdos buvo perrištos senais, purvinais skudurais. Tvyrojo nepakeliama smarvė“, – tuo metu rašė „Kurzemes Vards“.
Vaikai iš šios ligoninės buvo pargabenti namo. Tačiau kitų vaikų likimas buvo neaiškus. Delegacija iš Liepojos pasiekė Senosios Rusos miestą ir ten sužinojo, kad vaikai buvo išgabenti tolyn, nežinoma kryptimi. Pakeliui delegacija sutiko kelis vaikų iš Liepojos tėvus, kurie Rusijos kaimuose savarankiškai ieškojo savo atžalų.
Vienas pionierių vadovas grįžo į Liepoją
Tik 1942 metų balandį tėvai sužinojo, kas pirmosiomis karo dienomis nutiko jų vaikams. Liepojoje netikėtai pasirodė vienas iš pionierių stovyklos Krotėje vadovų Arkadijus Ackerblumas. 1942 metų pradžioje iš Tatarstano vaikų namų jis buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Atsidūręs fronte, jis pateko į nelaisvę arba, galbūt, pats perbėgo į vokiečių pusę. Iš vokiečių nelaisvės A. Ackerblumas grįžo į gimtąją Liepoją.
1942 metais per interviu laikraščiui „Kurzemes Vards“ jis papasakojo, kaip vyko pionierių stovyklos Krotėje evakuacija. „Sieną kirtome liepos 4-ąją. Maždaug 300 km ėjome pėsčiomis, o toliau važiavome traukiniu. Kai mažesni vaikai iš nuovargio nebegalėjo paeiti, mes, suaugusieji, nešėme juos ant nugarų. Paskui mus važiavo keli vežimai, kuriuose sėdėjo patys mažiausi vaikai ir mūsų vedliai – žydai. Su mumis taip pat keliavo buvusi Liepojos apskrities liaudies mokyklų inspektorė Arnė ir mokytoja Bumbierė“, – A. Ackerblumo žodžius citavo laikraštis.
1942 metų birželį laikraštis „Tevija“, pasirėmęs A. Ackerblumo suteikta informacija, paskelbė didžiulį propagandinį straipsnį, kuriame kelis kartus akcentavo, kad dėl vaikų išvežimo į Tatarstaną yra kalti žydai. Be to, šioje publikacijoje buvo paskelbti liudijimai, kad į Rusiją taip pat buvo išgabenti vaikai iš Jūrmalos bei Uogrės pionierių stovyklų. Nepaisant to, kad A. Ackerblumas stengėsi pasitarnauti vokiečių okupantams, 1942 metų rugpjūčio 28 dieną Škedėje jis buvo sušaudytas.
Ligos, badas ir nepriteklius
Liepojos vaikai buvo išvežti į vaikų namus Tatarstane, Didžiojo Mengerio (rus. Bolšoj Menger) kaime, kuris buvo įsikūręs netoli Kazanės. 1941 metų rudenį vaikai pradėjo mokytis mokykloje. Vadovėlių ir sąsiuvinių jie neturėjo, rašė ant laikraščių skiaučių tarp eilučių. Vaikai daugiausia buvo maitinami avižomis, raugintais kopūstais ir duona, rodo Liepojos zoninio valstybinio archyvo (LZVA) duomenys.
Daug vaikų susirgo vidurių šiltine, dizenterija, difterija ir kitomis ligomis. Vaikų namų auklėtojai daug kartų kreipėsi į atsakingus asmenis, skųsdamiesi dėl blogų gyvenimo sąlygų: vaikams nepritaikytų patalpų, miegamųjų vietų stokos (viename kambaryje 19 vaikų tekdavo 14 lovų), indų trūkumo (240 vaikų turėjo tik 35 lėkštes ir 20 šaukštų) ir kt. Maža to, sausio mėnesį viename iš kambarių oro temperatūra siekė vos 5 laipsnius šilumos.
LZVA saugo vieno iš šių vaikų namų gyventojų – berniuko Hariso iš Liepojos – dienoraščio fragmentus, kurie buvo rašomi nuo 1942 metų gruodžio iki 1943 metų lapkričio. Berniukas konkrečiai ir sausai aprašo gyvenimą vaikų namuose. „Sausio 1-oji. Ilgai miegojome, pusryčių negavome. Pasikūrėme krosnį, nes kambaryje buvo šalta. Paslidinėjau slidėmis. Labai noriu valgyti. Vasario 3-oji. Visą naktį saugojau malkas. Keturiems vaikams gavome kibirą bulvių ir 300 g mėsos. Vasario 22-oji. Pjoviau malkas. Šuo nukniaukė didelį gabalą sviesto. Kovo 31-oji. Šiandien ryte labai norėjosi miego. Pusryčiams gavome košės ir 100 g duonos, kakavos. Septintos ir aštuntos klasių mokinių mokykloje nėra, jie padeda dirbti. Mes mokomės Arnės grupėje. Pirmos pamokos nėra, bet mus moko giedoti gedulingas giesmes. Balandžio 10-oji. Šiandien mačiau pirmuosius strazdus. Balandžio 12-oji. Šiandien ryte mirė Janka. Birželio 16-oji. Mirė Kirčenka“.
Vaikai įprato valgyti dilgėles
Portalui Delfi pavyko pasikalbėti su liepojiečio Antono Kaupo, kuris iš Krotės buvo evakuotas į Tatarstaną, našle. Gunta Kaupa teigė, kad jos velionis vyras nenoriai pasakodavo apie savo išgyvenimus karo metu. „Kai mano sutuoktinis grįžo iš Rusijos, jam buvo 14 metų, bet dėl nuolatinio bado jis atrodė kaip dešimtmetis. Ką jie ten valgydavo? Dilgėles ir bulvių lupenas. Daugiau nieko jie neturėjo“, – sakė našlė.
„Antonas buvo vasaros stovykloje Krotėje, kur ilsėjosi Liepojos darbininkų vaikai. Prasidėjo karas, juos surinko ir išvežė. Pakeliui daug vaikų mirė. Aš retai klausinėdavau vyro apie tai, nes iš karto pradėdavau verkti“, – pažymėjo G. Kaupa.
A.Kaupo tėvai nežinojo, kur dingo jų sūnus, ir labai išgyveno. Tėvas dviračiu nuvažiavo ieškoti sūnaus į Krotę, pateko į fronto liniją. Kareiviai jam nurodė, jog matė sunkvežimį su vaikais. Vokiečiai praleido vyrą į kitą pusę. Tačiau Antono tėtis pavėlavo – vaikai jau buvo išgabenti iš Latvijos.
Vaikų namuose Tatarstane mažieji liepojiečiai šalo ir badavo. „Miegodavo po tris ant medinių gultų po vienu užtiesalu. Pusę nakties iš krašto miegodavo vienas vaikas, kitą pusę – kitas vaikas. Vaikus taip pat versdavo dirbti. Be to, vyresnieji vaikai visaip žemindavo ir tyčiodavosi iš jaunesniųjų. Sunku jam buvo. Vėliau Latvijoje, kai mes susituokėme, jis man parodė, kaip nuplikyti dilgėles, kad jos nedilgytų. Šito Antonas buvo išmokęs Tatarstane. Jie ten iš dilgėlių sriubą virdavo“, – pasakojo G. Kaupa.
Gelbėtoja ar piktadarė?
Prisiminimuose, kurie buvo užrašyti sovietiniais metais, buvę Krotės pionieriai geru žodžiu mini evakuacijai vadovavusią mokytoją Aleksandrą Arnę, kuri „pasiaukojamai išgelbėjo vaikus nuo karo ir rūpinosi jais Totorijoje“. Tačiau prisiminimuose be sovietinės cenzūros piešiamas visai kitoks jos portretas. „Ji buvo tikra bjaurybė. Teatleidžia man Viešpats... Būtent ji buvo kalta, kad vargšai vaikai buvo evakuoti“, – emocingai sakė G. Kaupa.
Liepojos gyventoja Lolita Neiburga, taip pat patekusi tarp evakuotų pionierių, per interviu laikraščiui „Kurzemes Vards“ 2007 metais sakė, kad tuo metu, kai vaikų namams Totorijoje vadovavo A. Arnė, vaikų gyvenimo sąlygos buvo itin sunkios. „A. Arne buvo vaikų namų direktorė. Ją pakeitė Ozola, kuriai atėjus, reikalai iš karto pagerėjo. Gavome šiokių tokių drabužių, buvo pasiūti vatiniai paltai. Gavome vitaminų – A ir C. [...] Jei Ozola nuo pat pradžių būtų vadovavusi vaikų namams, gali būti, kad nebūtume patyrę tokio bado ir kančių. Žiema buvo šalta. Užklotų neturėjome. Miegojome, susispietę į krūvą. Vienai mergaitei ant kojų buvo atsiradusios siaubingos votys. Niekas ten mumis nesirūpino“, – pasakojo L. Neiburga.
Versijos, kodėl reikėjo evakuoti vaikus
Kodėl apskritai reikėjo evakuoti vaikus? Egzistuoja keli tokio sprendimo paaiškinimai. Evakuacijos dalyvių prisiminimuose dažniausiai minima iš pirmo žvilgsnio logiška versija, esą vokiečių pajėgoms užėmus Liepoją, pionieriai iš Krotės nebegalėjo grįžti namo. Tačiau pionierių stovyklos vadovybei net nekilo mintis tiesiog palaukti, kol fronto linija nutols, ir tuomet grąžinti vaikus tėvams.
Antroji priežastis – susidorojimo baimė. Pionierių stovyklos auklėtojai buvo aistringi komunistai ir gerai suprato, jog gali sulaukti vokiečių represijų. Be to, tarp pionierių buvo žydų vaikų, todėl buvo būgštaujama, kad grįžus į Liepoją, jie bus nužudyti.
Tarp evakuotų vaikų buvo ir Anatolijus Gentonas. Anot jo sesers Fanny Pavlovos prisiminimų, kuriuos 2005 metais paskelbė laikraštis „Kurzemes Vards“, jų tėvas, motina ir jauniausioji sesutė mirė koncentracijos stovykloje. „Dabar galiu pasakyti, kad evakuacija į Tatarstaną, kur buvo perkelti tuometiniai pionieriai, išgelbėjo gyvybę mano broliui. Vokiečiai berniukų nesigailėjo, jį būtų sušaudę jau pirmaisiais karo metais“, – tvirtino F. Pavlova.
Kaip 2000 metais Latvijos laikraštyje „Laiks“ rašė žurnalistas Frankas Gordonas, ši evakuacija nuo mirties padėjo išsigelbėti 13 žydų vaikų.
Dar viena vaikų evakuacijos priežastis, minima prisiminimuose, kurie buvo užrašyti 7-ojo dešimtmečio pradžioje, buvo tragiškas pionierių stovyklos Palangoje likimas. Anot versijos pasklidusios sovietų laikais, 1941 metų birželio 22-ąją, pačią pirmąją karo dieną, vokiečių kariai užpuolė pionierių stovyklą Palangoje ir pražudė kelis vaikus. Tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šiais faktais pradėta abejoti. Lietuvių istorikas Vytautas Rimgaila išsiaiškino, kad 1941 metų birželio 22 dienos rytą Palangoje tvyrojo tirštas rūkas ir bombarduoti miestą buvo neįmanoma. V. Rimgailos apklausti įvykių liudininkai ir buvę Palangos stovyklos pionieriai taip pat neprisiminė jokios atakos. Istorikas padarė išvadą, kad stovyklos sunaikinimas tebuvo sovietų propagandos dalis, kad būtų pademonstruotas fašistų žiaurumas.
Grįžtant prie stovyklos Krotėje, mažai tikėtina, kad 1941 metų birželio 23 dieną Liepojos partiniai funkcionieriai jau būtų žinoję, kas nutiko Palangoje. Veikiausiai ši versija evakuacijai pateisinti buvo sugalvota jau po karo.
Sugrįžimas į Latviją
LZVA saugomas iš pionierių stovyklos Krotėje evakuotų vaikų sąrašas, kurį sudarė mokytoja A. Arnė. Jame įrašyti 84 vaikai. 12 iš jų mirė evakuacijos metu. Vaikų namuose Tatarstane gyveno maždaug 300 vaikų, išgabentų iš įvairių pionierių stovyklų Latvijoje. Tikslių duomenų apie juos nėra.
1945 metais, pasibaigus karui, išgyvenę vaikai grįžo į Latviją. Dauguma jų iš pradžių pateko į Rygą. Antonas Kaupas – taip pat. Berniukas iš karto buvo apgyvendintas vienos geležinkeliečių mokyklos internate be galimybės sugrįžti pas savo tėvus į Liepoją. Per pažįstamus jam pavyko išsiųsti laišką tėvams, ir netrukus Antono tėtis atvyko į Rygą parsivežti sūnaus. Sutartą dieną berniukas pabėgo iš internato ir po ketverių metų pertraukos susitiko su tėvu Rygos stotyje. Į geležinkeliečių mokyklą jis nebegrįžo.
„Nesuprantu, iš kur jis rado jėgų ir valios sugrįžti. Tačiau Antonui tai pavyko. Po karo jam, žinoma, taip pat buvo sunku. Visi gyveno labai vargingai. Tačiau to nepalyginsi su išgyvenimais Totorijoje“, – sakė G. Kaupa.
