Ir kam jai slėptis slėptuvėje? 1941 metų birželį, kai jai buvo devyneri metai, Mary kartu su kitais Liepojos pionieriais buvo evakuota į Rusiją. Ji ištvėrė ilgą kelią, kuris kitiems vaikams tapo pražūtingas – bombardavimus, apšaudymus, alkį bei ligas.
1941 metų vasarą, kai nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, vaikai iš pionierių stovyklos Krotėje be tėvų žinios buvo evakuoti į Tatarstaną. Dalis vaikų kelionės metu žuvo, o išgyvenusieji buvo priversti gyventi sunkiomis sąlygomis ir kęsti badą.
Sugrįžti į tėvynę pas savo tėvus jiems pavyko tik 1945 metų pavasarį. Tačiau daugelis žydų tautybės vaikų neberado pas ką grįžti, nes jų artimieji buvo nužudyti per Holokaustą. Tarp tokių vaikų buvo ir Mary.
„Panašu, kad likau viena paskutinių tebegyvenančių vaikų, kurie buvo išvežti iš stovyklos Krotėje. Kiekvienais metais atvykstu iš Izraelio į Latviją. Nuo 1990 metų Liepojoje mes rengėme vaikų iš buvusios Krotės stovyklos suvažiavimus. Tačiau praėjusiais metais, kai eilinį kartą atskridau iš Izraelio, daugiau nieko nebesutikau“, – pasakojo Mary. Jos kalboje iki šiol jaučiama Liepojos gyventojų tarmė, ir sunku patikėti, kad ji jau nuo 1975 metų nebegyvena šiame mieste.
1941 metų birželio 10 dieną maždaug šimtas vaikų iš Liepojos darbininkų šeimų atvyko į pionierių vasaros stovyklą, įkurtą mokyklos pastate Krotės gyvenvietėje. Ši gyvenvietė buvo Priekulės krašto Bunkos valsčiuje, maždaug už 40 km nuo Liepojos.
Birželio 15-ąją, sekmadienį, vaikus aplankė tėvai. „Žiūrėjau pro langą, iš traukinio ėjo žmonės. Mano broliukas bėgo priekyje, mama ėjo už jo. Tuomet mama manęs pasiteiravo: „Ar tau čia, stovykloje, patinka? Galbūt važiuojam namo?“. Aš atsakiau: „Ne, man čia labai patinka“. Ji išvažiavo, o aš pasilikau“, – prisiminimais dalijosi Mary. Tai buvo paskutinis kartas, kai ji regėjo savo šeimą.
Sugriauta Liepoja. 1941 metų vasara
Ankstų 1941 metų birželio 22 dienos rytą Vokietija, nepaskelbusi karo, užpuolė Sovietų Sąjungą. Kadangi Liepoja buvo netoli Vokietijos sienos, kuri tuo metu ėjo per Klaipėdą, jau birželio 23-ąją vokiečių armija užėmė Priekulę, o kitą dieną – Gruobinią. Taip buvo atkirstas kelias atsitraukimui į Rygą.
„Mus susodino į sunkvežimį, vieną ant kito. Su savimi neleido pasiimti jokių daiktų. Vyresni vaikai, kurie keliavo pėsčiomis, pasiėmė tik drabužių. Viskas vyko paskubomis, labai greitai“, – apie evakuacijos pradžią pasakojo Mary.
Prasidėjus evakuacijai, vaikams buvo pasakyta, kad juos veš į Rygą, ir Mary apsidžiaugė, jog pagaliau apsilankys Latvijos sostinėje. „Mes pasiekėme Skrundą, mokykloje pernakvojome, o tuomet nuvykome į stotį. Ten stovėjo ne traukinys, bet toks dyzelinis traukinys, kuris atvežė mus iki Rygos. Ryga taip pat buvo bombarduojama, ir mūsų traukinį sekė vienas vokiečių lėktuvas. Pionierių stovyklos viršininkas Podinšas pasiliko Rygoje. Su mumis buvo (Aleksandra – aut. past.) Arnė ir dar keli mokytojai. Visi kartu mes pasiekėme Pytalovą (latv. Abrene), o iš ten paprastu traukiniu nusigavome iki Ritupės“.
„Šiame traukinyje buvo Daugpilio vaikų iš Jūrmalos pionierių stovyklų. Ritupėje mums davė popieriaus, kad galėtume parašyti laiškus namiškiams, tačiau niekas jų neišsiuntė. Mus tiesiog mėgino nuraminti“, – kalbėjo garbaus amžiaus moteris.
Netrukus Ritupėje prasidėjo vokiečių aviacijos antskrydžiai, ir tuomet vaikams pirmą kartą teko paklusti komandai „Gult ant žemės, prisidengti galvą rankomis!“ Kai prie Ritupės pradėjo artėti fronto linija, vaikai savo kelionę pratęsė per Utrojos upę. „Tuomet prasidėjo sunkiausia, siaubingiausia kelionės dalis. Ten buvo įvairių pabėgėlių, pakelėse gulėjo nušauti arkliai išpūstais pilvais. Iš karto pamečiau savo šlepetes, todėl turėjau eiti basa. Neturėjome nei maisto, nei vandens. Buvo labai karšta, gerdavome iš balų. Tačiau aš ne itin jaudinausi, buvau kartu su visais“, – pasakojo Mary. Iš pradžių vaikai ėjo keliais, vėliau – miško takais.
Pakeliui kažkokiame kaime vaikai buvo pavaišinti pienu. Kitą kartą jiems įdavė maišelį su lašiniais ir maišelį su cukrumi. Kelionės metu maišelių turinys susimaišė ir vaikams teko valgyti cukruotus lašinius. Evakuacijai vadovavusi A. Arnė sekė, kad vaikai neišsilakstytų, nepasimestų ir eitų su visa grupe.
Pagaliau priėję kažkokią daržinę, vaikai nusprendė pailsėti. „Ketinome gultis miegoti, kai kažkas pradėjo mus skubinti: „Kelkitės, kelkitės, išvažiuoja paskutinis traukinys!“, – pasakojo Mary. Tą kartą vaikai buvo atsidūrę Sošichino traukinių stotyje Pskovo rajone. Tai buvo 1941 metų liepos 6-oji. Kelionėje jie buvo praleidę jau 15 dienų.
„Mes pasileidome bėgti į tą traukinį. Tai buvo krovininis traukinys, ir mažesni vaikai nesugebėjo į jį įsiropšti. Vyresnieji padėjo jiems įlipti į vagonus. Tąkart vyresnis berniukas mane įstūmė į vagoną, kuriame nebuvo vaikų iš Liepojos, tik vaikai iš kitų miestų. Traukinyje iš karto užsnūdau“.
„Tačiau staiga išgirdau didžiulį triukšmą, prabudau ir pamačiau, kad vagono tarpdury stovi vienas berniukas ir garsiai skaičiuoja: „Vienas, du, trys!“. Ties skaičiumi „trys“ prasidėjo bombardavimas. Sprogimas nuplėšė vagono duris ir jos nubloškė tą berniuką. Aš iššokau iš vagono, aplinkui buvo kraujas, dūmai, nieko nesimatė, nebuvo kuo kvėpuoti. Norėjau sušukti „Mama!“, bet negalėjau. Tuo momentu visiškai pamiršau vokiečių kalbą, kurią gerai mokėjau“, – teigė Mary.
Po bombardavimo A. Arnė surinko visus vaikus ir jie nuėjo į mišką. Ten ji nurodė visiems pionieriams užkasti savo kaklaraiščius. Užkasta buvo ir pionierių vėliava, kurią visą šį laiką kažkas nešė grupės priekyje.
Įvairiais duomenimis, per šią ataką žuvo nuo 14 iki 18 vaikų iš Latvijos. Jie buvo palaidoti prie Sošichino traukinių stoties. Dar maždaug dešimt vaikų patyrė įvairius sužalojimus ir buvo paguldyti į Sošichino ligoninę. Išgyvenę sveiki vaikai patraukė toliau. 1975 metais Sošichino stotyje buvo atidengtas paminklas čia žuvusiems vaikams.
Po šių įvykių vaikai kartu su suaugusiais daugelį dienų klaidžiojo Pskovo srities miškais, kol pasiekė Dno traukinių stotį, esančią maždaug už 150 km nuo Sošichino. Iš ten traukiniu jie išvyko į Kazanę. „Traukinys nebuvo įprastas, mes važiavome ant platformų. Šį traukinį taip pat bandė susprogdinti. Mes nušokome nuo platformų, prigludome prie žemės. Girdėjau, kad lėktuvas skrenda visai šalia. Pasisukau, kad pažiūrėčiau. Įžiūrėjau vieno iš lakūnų akinių stiklus ir net jo akis. Ir kodėl jie į mus šaudė? Iki šiol šito nesuprantu. Juk jis matė, kad mes tik vaikai. Vienam berniukui kulka pataikė į kelį, bet mes ėjome toliau. Pakeliui stotelėse mus pamaitindavo, ir pagaliau mes įsėdome į vieną traukinį. Jis niekur nestojo, ir mus kankino troškulys, nes neturėjome vandens. Tuomet iš kažkur mums davė pintinę su šviežiais kiaušiniais. Mes pradūrėme juose skylutes ir juos gėrėme“, – prisiminė Mary.
Vaikai nusigavo iki Arsko, įsikūrusio šiaurės rytuose nuo Tatarstano sostinės Kazanės. Iš ten vežimais jie pasiekė Didžiojo Mengerio (rus. Bolšoj Menger) kaimą. Tai įvyko liepos 25 dieną. Latvijos pionierių kelionė užtruko beveik visą mėnesį.
„Utėlėti mes buvome jau nuo Ritupės. Net nežinau, kur taip greitai jas pasigavome. Kelionės metu, nepaisant utėlių, Pesia pindavo man kasas. Netrukus Mengeryje aš susirgau, kitiems vaikams taip pat pakilo temperatūra, ir mes buvome perkelti į ligoninę Atnėje. Aš vis dar vilkėjau ta pačia suknele (su kuria pradėjau kelionę – aut. past.). Ligoninėje mums išnaikino utėles. Man ant galvos užpylė kažkokio skysčio, nuo kurio pradėjo siaubingai degti galva ir luptis oda. Plaukus nukirpo. Kol gulėjome ligoninėje, atvėso oras, o drabužių mes neturėjome“.
Dvi mergaitės netgi pabėgo iš šios ligoninės. Dar pamenu, kaip kartą į mūsų palatą užėjo moteris, pasiklojo ant žemės kažkokį skudurą ir atsiklaupusi ant kelių pradėjo melstis Dievui. Tuomet dar nežinojau, kad ji musulmonė. Pamaniau, kad šioje ligoninėje dar yra ir psichiatrijos skyrius. Galiausiai aš ten susirgau angina, pradėjau stipriai karščiuoti, bet po to viskas praėjo. Maždaug po 40 dienų mus per šaltį ir pusnuogius grąžino atgal į Mengerį“, – pirmuosius mėnesius Tatarstane prisiminė Mary.
Didžiojo Mengerio kaime Antrojo Pasaulinio karo metais pionieriams iš Latvijos buvo įkurti vaikų namai, kuriuos patys vaikai praminė pionierių stovykla, ir įsteigtos dvi mokyklos – latvių ir rusų. 1941 metų rudenį vaikai pradėjo mokytis – be vadovėlių ir sąsiuvinių. Vaikai rašydavo ant laikraščių, tarp eilučių. Maitindavosi jie avižine koše, raugintais kopūstais ir duona. Daug vaikų sirgo vidurių šiltine, dizenterija, difterija ir kitomis ligomis.
1941–1942 metų žiema Mengeryje buvo labai atšiauri. „Žiema buvo labai žvarbi – oro temperatūra krisdavo iki 42 laipsnių šalčio. Mums davė šiokių tokių drabužių. Aš turėjau ilgą flanelinę suknelę, kojines, kuriuos nuolat smukdavo, vatinį paltą, pirštines ir veltinius iš vatos“.
„Visi drabužiai buvo siaubingai per dideli. Tą žiemą mano rankos ir kojos šaldavo iki pabalimo, vienas pirštas netgi buvo pajuodęs. Galvojau, kad jis nukris, aš parvažiuosiu namo, o mama barsis, kad praradau pirštą“, – pasakojo senolė.
Tą žiemą nuo šiltinės ir kitų ligų mirė daug latvių vaikų. Į ligoninę buvo paguldyta iki 60 vaikų. Šeši vaikai iš Liepojos mirė. „Aš iki šiol verkiu, tai prisiminusi. Buvo tokia mažoji Irmutė. Iki šiol pamenu jos veidą. Sėdėjo ji kamputyje ant lovos. Jai buvo tik aštuoneri. Irmutę paguldė į ligoninę, bet ji ten mirė nuo vidurių šiltinės“.
„Mirė ir Indra, mokytojo Janio Bumbierso dukra“, – teigė Mary.
1942 metų vasarą vaikai pradėjo dirbti kolūkių laukuose. Jie taip pat galėjo ūkininkauti savo pačių žemės sklype, kuris buvo paskirtas vaikų namams. „Mes užsiauginome bulvių ir kopūstų, turėjome savo kiaulių ir karvių. Mes, mažos mergaitės, laukuose saugodavome savo kopūstus, kad jų nepavogtų totoriai. J. Bumbiersas sukasė mums daržą, kur augo pomidorai, morkos, agurkai, ridikai ir burokėliai“, – žemdirbystę Mengeryje prisiminė Mary. Jaunieji pionieriai pas totorius į cukrų mainydavo katyką – rauginto pieno produktą, kurį labai mėgdavo maži vaikai.
Didžiąją laiko dalį šiame kaime vaikai mokydavosi arba dirbdavo. Berniukai važiuodavo į mišką malkų, mergaitės šukuodavo avių vilną, ją verpdavo ir megzdavo. Vakarais vaikai dainuodavo, šokdavo, vaidindavo, ruošdavo gimtadienio sveikinimus ir piešdavo prisiminimų albumuose.
1942 metų rugsėjį Mengeryje apsilankė Latvijos komunistas, partizanas Imantas Sudmalis, gimęs Liepojoje. Vaikų namuose gyveno jo žmona ir dvi dukros. Jis atvežė pionieriams pirmųjų žinių apie tai, kas vyksta Latvijoje.
„I. Sudmalis mus visus sukvietė ir pradėjo pasakoti, kas vyksta Latvijoje ir Liepojoje. Tačiau manęs tą kartą ten nebuvo. Vėliau prie manęs priėjo žydų mergaitė Lėja ir pasakė: „Mary, mes dabar našlaitės“. I. Sudmalis pranešė, kad visi žydai, pasilikę Liepojoje, buvo nužudyti. Mieste neliko nė vieno žydo. Taip aš po truputį pradėjau suvokti, kad likau viena. Tėvas veikiausiai buvo sušaudytas iš karto po to, kai vokiečiai įžengė į miestą, o mama vėliau, Škedėje. Broliukas, veikiausiai, buvo nušautas ten pat. Kai su vyru 1975 metais persikėlėme į Izraelį, nuėjome į Jad Vašemo memorialą Jeruzalėje. Dabar ten viskas perdaryta, tačiau tuomet tiesiai prie įėjimo kabėjo fotografijos su žydų žudynėmis Škedėje. Aš savo vyrui iš karto sušukau: „Žiūrėk, čia mano mama!“. Jis mane sustabdė: ką tu sakai, kaip tu gali prisiminti? Priėjome arčiau. Taip, fotografijos darytos Liepojoje. Aš iš karto pažinau savo mamą. Ši nuotrauka publikuota daugelyje knygų. Pažiūrėkite, štai mano mama, neaukšta“, – Mary parodė fotografiją vienoje iš knygų, skirtų Holokaustui Latvijoje. Nuotraukoje matyti pusnuogės moterys, stovinčios prie duobės krašto.
Šiose nuotraukose įamžintos masinės žydų – vyrų, moterų, vaikų ir senukų – žudynės, vykusios Škedėje, netoli Liepojos, 1941 metų gruodį. Iš anų laikų išliko 12 nuotraukų. Jas padarė vokiečių saugumo policijos darbuotojas Karlas Emilis Strottas. 1942 metų pradžioje K. E. Strotto bute elektrikas Davidas Zivconas aptiko šių nuotraukų negatyvus. Rizikuodamas savo gyvybe, jis padarė šių fotografijų kopijas, o originalus nepastebimai grąžino į vietą. Nuotraukų kopijas jis sudėjo į metalinę dėžutę ir užkasė į žemę, o pasibaigus karui, ją atkasė. Šios nuotraukos figūravo Niurnbergo procese ir tapo Holokausto Latvijoje simboliu.
Iki Antrojo Pasaulinio karo Liepojoje gyveno maždaug 7300 žydų. Kaip nurodo Holokausto tyrinėtojas Andrievas Ezergailis, bent 5700 iš jų buvo nužudyti, daugiausia 1941 metais. Tų metų birželio pabaigoje – liepos pradžioje Liepojos Rainio parke buvo nužudyti šimtai, o gruodį Škedėje – beveik 3 tūkst. žydų.
Remiantis informacija, kurią pavyko surinkti Holokausto tyrinėtojui Edwardui Andersui, Mary tėvas Morduchas Weisfeldas buvo sušaudytas Liepojoje 1941 metų liepos 25 dieną. Tikslios Mary motinos Frumos ir brolio Wolfo mirties datos nežinomos, bet jie abu žuvo 1941 metų pabaigoje.
Artėjant Antrojo Pasaulinio karo pabaigai, gyvenimo sąlygos Mengeryje pagerėjo, vaikams nebereikėjo badauti. Jie taip pat buvo paskiepyti nuo šiltinės, gaudavo vitaminų, ir ligos atsitraukė. Mary ir kiti jos amžiaus vaikai į Latviją grįžo 1945 metų pavasarį. Nuo vaikų namų iki traukinių stoties, esančios už 30 km, vaikai buvo vežami vežimais, o vyresnieji ėjo pėsčiomis. Prasidėjo atodrėkis, pažliugo keliai. Vaikai, važiuodami namo, sėdo jau ne į gyvulinius vagonus, bet į keleivinį traukinį. Jie nuvyko į Kazanę, iš ten – į Maskvą, o tuomet persėdo į kitą traukinį.
Kai balandį vaikai pasiekė tėvynę, Antrasis Pasaulinis karas dar nebuvo pasibaigęs, bet Liepoja tuo metu jau buvo už fronto linijos. Mary kartu su kitais vaikais iš Mengerio buvo apgyvendinta vaikų namuose Pardaugavoje. Tačiau laiką, praleistą šiuose Rygos vaikų namuose, ir tai, ką jai teko išgyventi po to, Mary prisimena kaip dar didesnį siaubą negu tą, kurį patyrė Tatarstane. „Baigiau aštuonias klases ir mane pasiuntė į medicinos slaugių mokyklą. Man buvo 16 metų. Kokia iš manęs medicinos sesuo, jau greičiau balerina būčiau tapusi. Pirmą mėnesį mokyklos bendrabutyje badavome, nes dar nebuvome gavusios stipendijos. Mokiausi ten vienerius metus, o kai prasidėjo antrieji, mane iš ten išmetė. Likau gatvėje. Neturėjau nė vieno giminaičio, nieko. Po gyvenimo vaikų namuose man buvo išduotas pasas be parašo, todėl negalėjau susirasi darbo. Nuvykau į tuos vaikų namus ir ten, laimė, gavau parašą. Tuomet susiradau darbą kojinių fabrike „Aurora“. Tačiau tai buvo tikra katorga. Iš bendrabučio, kuriame gyvenau, iki darbo turėdavau važiuoti dviem tramvajais. Žiemą avėdavau plonais bateliais ir nešiodavau paltuką, kurį seniai buvau išaugusi. Iš esmės vaikų namus palikau būdama 9 metų vaiku. Nieko nemokėjau, nieko nesupratau“, – kalbėjo Mary.
„Sulaukusi 28 metų, pagaliau sutikau savo vyrą. Nenorėjau ištekėti už latvio, nenorėjau, kad mano vaikai vadintų mane žydaite. Todėl ištekėjau už žydo. Jo brolis jau gyveno Izraelyje. Labai norėjau tenai patekti. Mes susituokėme, gimė du vaikai, ir 1975 metais mums pavyko persikelti į Izraelį. Dabar aš namuose“, – savo pasakojimą užbaigia Mary.
Gali būti, kad šiuo metu vienintelės gyvos iš Liepojos vaikų, atostogavusių Krotės pionierių stovykloje, yra Mary ir Miriam Kolesova.
Jos dažnai susiskambina, pasidalija prisiminimais ir išgyvenimais. Mary kiekvienais metais atvyksta į Latviją ir kitą vasarą taip pat planuoja aplankyti gimtąją Liepoją. „Izraelyje yra mano namai, bet Liepojoje taip pat labai gera. Ten ne taip karšta ir jau kuris laikas nesproginėja bombos“, – su jai būdinga humoro gaidele paaiškino Mary.
