Pamirštasis Urukas: kaip atrodė pats pirmasis pasaulio miestas – jo galybė stebina iki šiol

Tai yra ištrauka iš Beno Wilsono knygos „Metropolis. Miesto istorija – nuo senovės iki šiandien“, kurią iš anglų kalbos vertė Tadas Juras, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Mieste žmonės dirba smegenimis, ne tik raumenimis. Jie vilki įmantrius apdarus, o kiekvieną dieną, „būgnams ėmus mušti ritmą“, vyksta šventė. Ten gyvena pačios gražiausios pasaulio moterys, „apdovanotos žavesiu ir visokiais džiaugsmais“. Šamatė moko Enkidu valgyti duoną ir gerti alų. Ji žada jam, kad mieste jo dieviški gebėjimai pavirs į tikrą galią. Nusiskutęs kūno gaurus, odą išsitepęs aliejais, nuogumą paslėpęs po brangiais drabužiais, Enkidu išsiruošia į Uruką. Miestan patrauktas lytinių malonumų, maisto ir prabangos geismo, jis atsižada gamtos laisvės ir instinktų.

Nuo Uruko ir Babilono iki Romos, Teotihuakano ir Bizantijos, nuo Bagdado ir Venecijos iki Paryžiaus, Niujorko ir Šanchajaus – miestai žmonėms buvo idealybė, įsikūnijusios svajos ir žmogaus kūrybingumo viršūnė. Enkidu simbolizuoja pirmykščio gamtinio būvio žmoniją ir jai tekusį pasirinkimą: laisvė ar miesto dirbtinumas. Šamatė įasmenina rafinuotą miesto kultūrą. Visai kaip ir ji, miestai žavi ir gundo, žada progas išpildyti savo gebėjimus ir galimybes.

Pasakojimu apie Enkidu prasideda „Gilgamešo epas“, seniausias išlikęs literatūros kūrinys, užrašytas bent 2100 m. pr. Kr. ar dar anksčiau. Šis epas – tai palikimas raštingos ir itin urbanizuotos šumerų tautos, gyvenusios Mesopotamijoje, kuri dabar žinoma kaip Irakas. Pirmą kartą prie Uruko miesto jo klestėjimo viršūnėje, apie 3000 m. pr. Kr., priartėjęs žmogus, kaip antai pramanytas Enkidu personažas, būtų apstulbęs.