Nacių relikvijų paklausa didelė, be to, panašu, kad ji ir toliau auga remiama aukcionus rengiančių įmonių, pavyzdžiui, Merilande įsikūrusios „Alexander Historical Auction“ ir Grasbrune netoli Miuncheno esančios „Hermann Historica“, perėmusių sritį, kurioje dirbti kitos įmonės, pavyzdžiui, „Sotheby’s“, „Christie’s“ ir net „eBay“, atsisakė. Daugelio nacių objektų rinkos prekių autentiškumas kelia abejonių: praeitą mėnesį Argentinoje rastas didelis nacių relikvijų rinkinys (kuris vos nepateko į Buenos Airių holokausto muziejų) paaiškėjo esąs suklastotas – relikvijos buvo padirbtos būtent tam, kad būtų galima parduoti kolekcionieriams.
Rinką tiriantis Nyderlandų žurnalistas Bart F.M. Droog abejoja, ar minėtoji parduota skrybėlė iš tiesų priklausė Hitleriui, tačiau didžiuliai prieinami nacių relikvijų kiekiai (įskaitant ir Hitlerio akvarele pieštus paveikslus bei jo partnerės Evos Braun drabužius) ir už juos mokamos kainos išduoda, kad paklausa nemaža. Jei paklausos nebūtų, nebūtų susiformavusi klastočių gamybos pramonė.
Aukcionus rengiančios įmonės tvirtina, kad jų pirkėjai nacių idėjų nepalaiko. „Didžioji dalis iš mūsų relikvijas perkančių klientų – tai muziejai, nacionalinės kolekcijos bei kruopščiai šią sritį tiriantys privatūs kolekcionieriai, – Vokietijos televizijai NTV teigė „Hermann Historica“ savininkas Bernhard Pacher. – Mes turime prisiimti atsakomybę, kad [Trečiojo reicho relikvijos] nepatektų į netinkamas rankas“.
Tačiau kas tikrieji relikvijų pirkėjai, be aukciono atstovų daugiau nežino beveik niekas. Sunku patikėti, kad valstybei priklausantis muziejus norėtų aukcione įsigyti Hitlerio skrybėlę – paprastai muziejams tokių objektų netrūksta. Bet kai kurie privatūs kolekcionieriai gerai žinomi.
Vienas jų – Jungtinės Karalystės multimilijonierius, nekilnojamojo turto magnatas Kevin Wheatcroft, kuris turi 88 tankus, miega Hitlerio lovoje ir teigia, jog žavisi fiurerio „potraukiu kokybei“. Kitas kolekcionierius – Bato markizas Henry Frederick Thynne, po mirties 1992 m. palikęs didžiulę nacių relikvijų kolekciją, dėl kurios palikuoniams teko gerokai pasukti galvas – velionis aristokratas buvo apdovanotas
Antrojo pasaulinio karo veteranas, tačiau laikytas ir Hitlerio gerbėju. Panašu, kad Holokaustą neigiantis David Irving taip pat turėjo su Hitleriu susijusią kolekciją. 2002 m. paskelbęs bankrotą jis bandė parduoti kai kuriuos savo turimus daiktus – tarp jų ir Hitleriui priklausiusią lazdą. B. Droog teigia, kad dalis nacių relikvijų paklausos kyla iš Kinijos ir kitų Azijos valstybių, kuriose, priešingai negu JAV ir Europoje, nacių nusikaltimai atrodo tolimi ir abstraktūs.
Tačiau apskritai informacijos apie pirkėjus šioje rinkoje, kur tiek aukcionuose, tiek už jų kasmet iš rankų į rankas keliauja tūkstančiai objektų, labai nedaug. Nors B. Pacher ir teigia norintis neleisti tokiems daiktas pakliūti į negeras rankas, jis pripažįsta, kad užtikrinti, jog tarp pirkėjų „nebus vieno ar dviejų netinkamą ideologiją palaikančių žmonių – praktiškai neįmanoma“.
Paprastai teigiama, kad nacių relikvijų rinka nepriimtina todėl, kad nors istorinius objektus reikėtų saugoti, pardavinėti juos siekiant pelno – amoralu. Europos žydų asociacijos pirmininkas rabinas Menachem Margolin aukcionų įmonei „Hermann Historica“ kartą parašė laišką prašydamas liautis pardavinėti nacių objektus, nes „kai kurie daiktų, ypač tokių metaforiškai krauju aplaistytų objektų, pardavinėti nedera“.
„Hermann Historica“ rabino M. Margolin prašymo nepaklausė, tačiau taip jokių įstatymų nepažeidė. Vokietijoje pardavinėti nacių relikvijas nedraudžiama – draudžiami tik nacių simboliai, pavyzdžiui, svastika. Be to, uždrausti tokią prekybą greičiausiai būtų neprotinga. Kai kurie objektai, ypač dokumentai, turėtų būti išsaugoti istoriniams tyrimams; banalūs Hitlerio paveikslai gali paaiškinti, kas nulėmė jo politinę karjerą. O jei objektai turi materialią vertę, įstatymais jos panaikinti neišeis.
A. Chatila ne tik nusipirko Hitlerio skrybėlę, bet ir sumokėjo 130 tūkst. eurų už gausiai iliustruotą Hermanui Gėringui priklausiusią „Mein Kampf“ kopiją – taip jis norėjo asmeniškai prisidėti prie pastangų užtikrinti, jog šie daiktai neatiteks nacių garbintojams. „Man nepaprastai svarbu, kad šie skausmingą istorijos etapą menantys daiktai nepatektų į negeras rankas, – pranešime spaudai teigė jis. – Norėjau nusipirkti ir kitus objektus, tačiau laimėti visų aukcione siūlytų daiktų man nepavyko.“
Vyriausybės turėtų tam skirti daugiau dėmesio. Jei Vokietija rimtai nori atpirkti kaltę už nacių laikus, turėtų priversti aukcionų įmones viešai skelbti naciams priklausiusių objektų pirkėjų pavardes. Jei juos perka muziejai arba Trečiojo reicho istoriją tiriantys akademikai, norint juos įvardyti viešai, problemų kilti neturėtų. K. Wheatcroft istorijos nestudijuoja, tačiau savo susidomėjimo nacių daiktais neslepia – neturėtų slėpti ir kiti. Galbūt savo vardus atskleisti jie bijo todėl, kad jų susidomėjimas ne visai sveikas?
Būtų sąžiningiau, jei asmenys, įsigiję A. Chatila neatitekusius daiktus, atsakytų į Vokietijos pareigūnų ir žurnalistų klausimus apie jų hobį.
Žinoma, ėmus taikyti tokius reikalavimus gali būti, kad nacių objektus būtų imta pardavinėti juodojoje rinkoje. Tačiau muziejams ir garsioms kolekcijoms jų įsigyti trukdoma nebūtų, o likusi rinkos dalis ne visada nusipelno aukcionų jai suteikiamo teisėtumo.
