Tarptautinės konsultacinės įmonės konsultantas, felčeris-rokeris, transporto cecho brigadininkas ir bet kokį dirbą sutinkantis dirbti vaikų namų auklėtinis. Šie keturi vyrai atvyko į pabėgėlių stovyklą „Mucenieki“ skirtingais keliais, skirtingu laiku ir iš skirtingų Baltarusijos regionų. Jie atstovauja skirtingiems socialiniams ir materialiniams Baltarusijos visuomenės sluoksniams. Visiškai skirtingos situacijos paskatino juos palikti tėvynę. Bet visi jie yra patekę Baltarusijos valdžios nemalonėn ir visi jie nori grįžti į gimtinę, kai pasikeis valdžia. Visi jie kategoriškai nenori „kabėti Latvijai ant sprando“ ir yra pasirengę sąžiningai darbuotis laikinai juos priėmusios šalies labui, juk „ne veltui baltarusiai yra laikoma darbščiausia pasaulio tauta“.
Šiais metais vienuolika Baltarusijos piliečių paprašė prieglobsčio Latvijoje, portalui „Delfi“ pranešė Pilietybės ir migracijos departamento valdyba (PMLP). Jų prašymai nagrinėjami pagal įprastą procedūrą. Šiuo metu pretendentai į pabėgėlio statusą turi teisę būti pabėgėlių centre „Mucenieki“ ar kitoje Latvijos vietoje. Pavyzdžiui, pas savo gimines, bet apie tai jie turi informuoti PMLP pasieniečius.
Pagal Latvijos įstatymus pabėgėlio statusas suteikiamas trečiųjų šalių piliečiams, kurie pagrįstai baiminasi persekiojimo dėl savo rasės, religijos, tautybės, priklausymo konkrečiai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, ir yra atsidūrę už ribų šalies, kurioje yra visateisiai piliečiai, neturėdami galimybės tikėtis savo valstybės apsaugos. Taip pat kai kuriais ypatingais atvejais – asmenims be pilietybės.
Alternatyvus statusas suteikiamas, jeigu yra svaraus pagrindo manyti, kad grįžęs į savo šalį, žmogus gali rimtai nukentėti; jam gresia mirties nuosprendžio paskelbimas arba įvykdymas, kankinimai, nežmogiškas ir orumą žeminantis elgesys, taip pat rimta grėsmė piliečio gyvybei ar sveikatai per smurtinius veiksmus tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
Naujausia procedūros proceso istorija verčia susimąstyti. 2019 metais alternatyviojo statuso pasiekė Baltarusijos verslininkas, kuriam gimtinėje buvo iškelta baudžiamoji byla dėl mokesčių nemokėjimo ir melagingų duomenų pateikimo deklaracijoje apie pajamas. Prašyme pretendentas į minėtą statusą skelbė, kad Baltarusijos teisėsaugos organai pagrasino nemalonumais jo šeimai ir draugams, jeigu šie palaikys su juo kontaktus.
Persekiojimus baltarusis siejo su savo dalyvavimu visuomeniniame judėjime „Baltarusijos liaudies frontas“ ir kritika prezidento Aliaksandro Lukašenkos adresu. Jo problemos prasidėjo opozicijos mitingo, vykusio 2017 m. vasarį Minske, išvakarėse., kai jis buvo priverstas išeiti iš darbo. Netrukus jis gavo šaukimą į KGB. Latvijos PMLP tuomet atsisakė jam suteikti statusą. Vyras kreipėsi į rajoninį teismą ir laimėjo procesą. Bet alternatyvųjį statusą gavo po mirties.
Inteligentiškas ir labai ramus Radionas atvyko į Latviją rugsėjo pradžioje iš Rusijos, kur dirbo valdymo konsultantu tarptautinėje konsultacinėje bendrovėje. Jis įgijo svajonių išsilavinimą – prestižinį Baltarusijos valstybinio ekonomikos universiteto Tarptautinių ekonominių santykių fakultetą, – buvo tarp geriausiųjų kurso studentų. Jau tada jis suvokė, kad įgytas išsilavinimas nesuderinamas su Baltarusijos, įstrigusios planinėje socializmo ekonomikoje, realijomis. Atidirbęs privalomus penkerius metus „Baltarusijos pramonės flagmanuose“, išvyko į Jungtines Valstijas, kur įgijo MBA laipsnį (The Master of Business Administration). Susirasti darbą Amerikoje jam nepavyko – Donaldo Trumpo politika nėra palanki užsieniečių įsidarbinimui. Radionas priėmė gerai apmokamo darbo pasiūlymą Rusijoje.
Aš ir anksčiau protestavau, dalyvavau Laisvės dienose, kurios sutampa su mano gimtadieniu, tad dviguba šventė. Palaikydavau studentus, kai Baltarusijos valstybinis universitetas (BVU) įvedė mokamą egzaminų/įskaitų perlaikymą, palaikydavau bedarbius, kai buvo įvedamas vadinamasis „veltėdžių“ mokestis. Sulaukdavau skambučių, išgirsdavau: dar kartą nueisi į mitingą – skirsim baudą arba pasodinsim. Tuo metu studentų nešalindavo, nes galiojo Kastusio Kalinovskio programa: dėl politinių motyvų pašalinti studentai galėjo tęsti mokslus Lenkijoje. Ir rektoriai suprasdavo, kad jiems bus pritaikytos sankcijos, o jie visgi nenorėjo atsisakyti galimybės poilsiauti užsienyje.
Rinkimų išvakarėse aš išvykau atostogų į Gomelį. Buvo reikalingi nauji dokumentai vaikui, kuris su motina gyvena Čekijoje: pasą atsiimti turi vienas iš tėvų, o jie dėl COVID-19 negali patekti į Baltarusiją. Be to, ketinau balsuoti. Norėjau nusiųsti savo biuletenio nuotrauką nepriklausomam skaičiavimui į sistemą „Balsas“, o daugelis Baltarusijos ambasadų paskelbė, kad telefonai bus atimami. Įtariau, kad ambasadoje Maskvoje vargu ar sėdi adekvatūs žmonės. Ir neklydau – daugelis mano draugų baltarusių, likusių balsuoti Maskvoje, negalėjo to padaryti: ambasados organizuojamas procesas buvo toks lėtas, jog didžioji dalis žmonių liko už durų.
Rugpjūčio 9 dieną Baltarusijos centrinė rinkimų komisija, CRK, pranešė, kad tie, kurie atėjo balsuoti antrą dienos pusę, greičiausiai, nesuspės. Nes COVID-19 liga, kuri iki rinkimų šalyje oficialiai neegzistavo ir kuri nesutrukdė organizuoti Pergalės dienos parado, staiga lyg iš niekur atsirado ir dabar imta reikalauti laikytis fizinio atstumo. Jie įleisdavo labai mažai žmonių į rinkimines apylinkes ir visaip tempė laiką. Aš nuėjau nuo pat ryto – man pavyko. Bet žinau, kad daugelis opozicijos atstovų ketino balsuoti kaip tik po pietų, kad komisija nesuspėtų „pripiešti“ biuletenių prie jų pavardės.
Ryte aš balsavau. Per pietus buvo išjungtas internetas, bet aš buvau nustatęs virtualų privatų tinklą (VPT). Vakare „Telegram“ platformoje plūstelėjo naujienos apie šaudymus aikštėse, šviesos-triukšmo granatas, daugybę sužeistųjų, – ir aš nuskubėjau į aikštę. Mes žygiavome centrine gatve mūvėdami baltas apyrankes, plojome ir šaukėme „Sveta!“
Mes naiviai tikėjome, kad teisėsaugos organų darbuotojai turi sąžinę, kad, išvydę į gatves išėjusiųjų minią, pereis į mūsų pusę, padės areštuoti A. Lukašenką. Bet paaiškėjo, kad milicija toli gražu nėra tautos pusėje, jie siekia sau naudos, turi savo interesų, o štai sąžinės – ne. Savo priesaiką jie pardavė už butus, atlyginimus, kitus dalykus.
Netikėčiau net 56 proc. balsų už A. Lukašenką. Aš mačiau žmones nuovadose – net milicijos darbuotojai ten buvo prieš A. Lukašenką. Ir dar kur – tradiciškai prorusiškuose Baltarusijos rytuose. Šansų teisėtai laimėti A. Lukašenka neturėjo, todėl ir nupiešė įžūlų skaičiuką.
Rugpjūčio 10 dieną aš jau buvau beeinąs iš mitingo, bet čia OMONas ėmė visus stumti iš aikštės. Gerai nespėjau suprasti, kas įvyko, kaip atsidūriau ant grindinio su užlaužtomis už nugaros rankomis. Buvau nugabentas į srities Vidaus reikalų valdybą, kuri tiesiogine prasme gaudė nuo minios agresyviai nusiteikusių žmonių, su pilna ekipuote ir smarkiai įsiaudrinusių. Jiems tai buvo asmeninis karas. Mus įgrūdo į autozaką, nuvežė į centrinį rajoninį vidaus reikalų skyrių (RVRS) ir ėmė mušti.
Keturi omonininkai mane talžė laiptinės aikštelėje – iš pradžių per galvą, o tada kẽliais per kojas. Ir nuolat rėkė bei įžeidinėjo: ei tu, botanike, ko čia atsidanginai, mes tau tuoj aprodysim, kieno tai šalis. Ypač juos siutino mano baltoji apyrankė ant riešo. Bet kaip vėliau supratau, mano variantas dar buvo „lengvutis“. Kai man smogė per galvą taip, jog nukrito akiniai, šalia stovėjęs karininkas juos aprėkė – akinius man grąžino.
Į sporto salę atėjo tardytojai ir pradėjo apklausą – aš iškart viską pasirašiau. Kaip vėliau LSI (laikino sulaikymo izoliatoriuje) pasakojo vaikinai, už menkiausią prieštaravimą jiems galvą niurkdė į unitazą, mušė lazdomis ir diržais, tardytojus ypač įaudrindavo tatuiruotės. Vienas vaikinas su dailiais rokeriniais piešiniais po sumušimo atrodė visas mėlynas. Kitą dieną buvome nuvežti į teismą – visiems skyrė po dešimt parų. Taip pat ir turkmėnui, medicinos studentui, kuris ne tinkamu laiku išėjo iš bendrabučio į prieangį, kur jį ir pasičiupo OMON pareigūnai. Mano tėvai tris paras nežinojo, kur aš. Padėjo atjaučiantys milicijos darbuotojai, kurie sutiko nusiųsti SMS žinutę.
Iš čia mus lydėjo per geležinkelininkų RVRS – ten prasidėjo didžiausi žiaurumai. Tą dieną kai kurie protestuotojai iš nevilties mėtė į OMON gėlių puodynes gatvėje. Kai juos atvežė, mus paguldė ant grindų, o juos tiesiog ėmė žudyti. Reginys buvo toks žiaurus, jog vienas 25-erių metų vaikinas iš mūsų partijos neatlaikė – jam nuvažiavo „stogas“. Jis nebeklausė budelių – šokinėjo iš vietos, kažką nerišliai šūkaliojo, jam prasidėjo haliucinacijos. Tada ėmė mušti ir jį.
Į tardymo izoliatorių mus vežė viename tvankiame autozako skyriuje su tuo vaikinu. Jis šaukė: močiute, pasiimk mane! Omonininkai purkštelėjo jam į veidą ašarinių dujų – jis suklykė dar garsiau. Mus iškrovė, o jį pasiliko.
Tardymo izoliatoriuje mus, dvidešimt penkis žmones, įgrūdo į vienvietę kamerą pusrūsyje, kur išbuvome visą parą. Tualetas be popieriaus, kriauklė be muilo, metaliniai suolai ir viena geležinė lova. Maisto negavome. Miegojome po tris-keturias valandas ant grindų eilėmis, po savimi pasidėję batus, kad nenušaltų inkstai. Po paros mus perkėlė į įprastas kameras po dešimt žmonių, bet įspėjo: maisto nėra. O daugelis mano kameros draugų jau tris paras burnoje neturėjo nė kąsnio. Viršininkas perspėjo, kad jeigu pradėsime maištauti – „šlepetės bus vienoje kameros pusėje, galva – kitoje, ir viskas pagal įstatymą“. Maitinimą jis vis dėlto suorganizavo: gavome košės iš įvairių kruopų likučių, į kurią buvo pridėta šuns konservų iš gyslų ir žarnų, bet po ilgo badavimo buvo skanu.
Jokių siuntinukų iš namų – nei švarių drabužių, nei muilo, nei tualetinio popieriaus, nei papildomo maisto. Ir jokio aiškumo dėl ateities. Mes sėdėjome ir laukėme, kai mus išveš už miesto ir sušaudys. Trečią dieną mus ėmė po vieną kviesti į kabinetą – ten buvo KGB darbuotojai (greičiausiai). Mane privertė pasirašyti popierių dėl susitarimo su tardytojais ir atsisakymo dalyvauti bet kokiuose politiniuose renginiuose mažiausiai metus. Aš pasirašiau. Vakarop paleido.
Man teko dar savaitę sėdėti bute, kol buvo parengti sūnaus dokumentai. Niekur nebuvau iš namų nė kojos iškėlęs, bet sekiau įvykius „Telegram“ platformoje ir net suagitavau giminaičius nueiti į sankcionuotą eiseną. Aš nusprendžiau atsisakyti medicininės apžiūros ar prašyti dokumentų dėl savo sulaikymo, nes girdėjau – už tai čia pat areštuojama. Nors nuo sumušimų kūną skaudėjo taip, jog pabusdavau vidury nakties nuo skausmo. Gavęs vaiko pasą, iškart išvykau į Rusiją. Kadangi siena buvo uždaryta karantinui, teko neteisėtai kirsti sieną – pėsčiomis per lauką.
Kol V. Putinas į situaciją Baltarusijoje reagavo neutraliai, maniau, kad esu saugus su savo gerai apmokamu darbu ir butu. Maskvos klinikoje išsiėmiau pažymą iš traumatologo dėl sumušimų. Ir parašiau į Gomelio teismą, – man atsiuntė paštu teismo sprendimo kopiją dėl sąskaitos už buvimą laikino sulaikymo izoliatoriuje: dešimt dolerių. Vėliau V. Putinas pranešė apie omonininkų, pasirengusių vykti į Baltarusiją, rezervą. Prasidėjo pabėgusių iš Baltarusijos vaikinų sulaikymai ir jų išdavimas. Aš parašiau į Latvijos ir Estijos ambasadas. Jūsiškė atsakė tą pačią dieną, o kitą dieną man jau išdavė vizą. Jie man labai padėjo ir pasufleravo, kokius argumentus pateikti Rusijos pasienyje, kad mane paleistų. Nes politinių pabėgėlių neišleisdavo.
Rygoje anksčiau esu buvęs kaip turistas – labai patiko. Teks gyvenimą pradėti nuo nulio. Laisvai kalbu angliškai ir rusiškai – latvių kalbą išmoksiu. Nuo antradienio prasideda latvių kalbos kursai. Tikiuosi, aš čia lengvai susirasiu darbą. Laukiu nesulaukiu, kad greičiau būtų peržiūrėta mano byla. Baltarusių- išlaikytinių čia nėra. Tai ne mūsų tradicijos. Jau antrą sekmadienį mes einame į mitingą prie Baltarusijos ambasados. Rygos baltarusiai mus labai moraliai paliko. Čia yra savanoris iš Raudonojo Kryžiaus ir advokatas – visi mums labai padeda.
Labai myliu Baltarusiją – ne kaip valstybę, o kaip žmones. Liūdna matyti, kaip valstybė plėšia šiuos pačius sumaniausius ir darbščiausius pasaulyje žmones. Taip iš tikrųjų ir yra: buvau įvairiose šalyse – Jungtinėse Valstijose, Europoje, stažavausi Japonijoje – turiu su kuo palyginti. Baltarusiai tiesiog kaip baudžiauninkai. Iki išvykimo iš Baltarusijos aš dirbau investicijų konsultantu ir aiškiai mačiau nesąžiningas korupcines schemas, kurių prikurpė A. Lukašenka. Pavyzdžiui, didmiesčių žemė skiriama statyboms tiesioginiu Lukašenkos nurodymu, be jokių aukcionų. Svarbiausi statybų pramonės dalyviai – asmeniniai Lukašenkos draugai: Serbijos, Omano, Kataro, Rusijos atstovai ir įvairios valstybinės organizacijos, kuriems paskirtos miegamųjų rajonų „dėžutės“...
Aš puikiai suprantu, kodėl Europa taikstėsi su A. Lukašenka. O kodėl užsieniečiai turėtų išgyventi dėl Baltarusijos Respublikos labiau nei išgyvena patys baltarusiai? Jei jau jie neprotestavo, kodėl tą turėtų daryti Europa? Dabar kita istorija. Baltarusiai pasiekė tą ribą, kai kaip anksčiau gyventi nebegalima – reikia keisti Lukašenką.
Buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose kai kurie žmonės nostalgiškai ilgisi SSSR. Tai man bus svarbiu pretekstu grįžti, kai pasikeis valdžia, kad laisvė nebūtų nuleista į unitazą, kaip tas padaryta Rusijoje. A. Lukašenka meluoja sakydamas, kad jeigu jis pasitrauks, darbuotojai bus masiškai atleidinėjami iš gamyklų. Baigęs universitetą, aš penkerius metus dirbau žinomose valstybinėse Baltarusijos įmonėse. Pagrindinė daugelio iš jų problema yra ne pernelyg didelis darbuotojų skaičius, o labai prastai dirbanti vadovybė, skiriama pagal asmeninio atsidavimo A. Lukašenkai principą. Pasukus link rinkos santykių, „nereikalingų žmonių“ problemą galima išspręsti dviem keliais: sumažinti darbuotojų skaičių ir išsaugoti tas pačias produkcijos apimtis, o galima palikti tą patį skaičių žmonių, bet didinti produkciją, išplėtus eksporto pardavimus. Jeigu tik darbuotojų bei vadovybės kvalifikacija leistų.
Aš grįšiu į Baltarusiją tik tuo atveju, jeigu A. Lukašenka pasitrauks. Bet tam reikalinga revoliucija. A. Lukašenkos žodžiai dėl konstitucinės reformos – melas. Jis kaltas dėl baudžiamojo kodekso pažeidimų. Tas pats pasakytina ir apie minias vaikančius milicininkus. Ir jokio atlydžio nė nebuvo – tai tik naivios europiečių svajonės. Zacharenkos ir Gončaro kūnai guli ir gulės kažkur miške prie Minsko – jų giminės tai prisimena.
„Mūsų didvyris!“ – didžiuodamiesi Andrejų vadina kiti „Mucieniki“ centro gyventojai; čia jis pateko visiškai neseniai po ilgo reanimavimo proceso, o vėliau – gydymo ir reabilitacijos Latvijoje. Jam 53-ji metai. Kilęs iš Oršos miesto, Vitebsko srities. Pagal profesiją – felčeris, dirbęs dujų įrangos operatoriumi ir mašinistu stambios įmonės katilinėje. Tuo pat metu visą gyvenimą grojo gitara roko grupėse, padėjo organizuoti Oršos roko klubo „Doors“ koncertus ir kolekcionavo vinilines plokšteles.
A. Lukašenka man atrodė atstumiantis iš pat pradžių – nekultūringas ir neišsilavinęs žmogus, kuris baigė Gorickio akademiją vienais „trejetais“. 1994 metais aš balsavau už Viktorą Gončarą. Svetlanos Kalinkinos ir Pavlo Šeremeto knygoje „atsitiktinis prezidentas“ detaliai aprašyta, kaip A. Lukašenka valė lauką – mirties eskadroną, pulkininkas Pavliučenka, asmeniškai žudęs opozicijos lyderius, VRM generolą Zacharenką, deputatą Gončarą, Krasovskį...
Nuo 2003 metų priklausau opozicinei Jungtinei piliečių partijai (OGP). Žinoma, visi susiėjimai būstinėje buvo kontroliuojami KGB ir milicijos. Po kelis kartus per metus mums šios struktūros ištaisydavo provokacijas, kad pasodintų parai. Pavyzdžiui, koks nors provokatorius sukeldavo gatvėje konfliktą, iškviesdavo miliciją ir sodindavo už chuliganizmą. Budėjo, kada pasibaigs susirinkimas, sulaikydavo ir užrašydavo protokole: „keikėsi necenzūriniais žodžiais, priešinosi milicijos darbuotojams“.
2010 metais aš balsavau už Sannikovą. Po rinkimų opozicijos kandidatai ragino žmones išeiti į centrinę Minsko aikštę – susirinko keli tūkstančiai. Patys kandidatai buvo sulaikyti dar pakeliui, o susibūrusią minią brutaliai išvaikė, kai provokatoriai ėmė daužyti stiklus vyriausybės pastate. Man pasisekė išvengti sulaikymo tą kartą.
Likus kelioms dienoms iki rinkimų vyko išankstinis balsavimas. Aš gyvenu šalia rinkiminės apylinkės ir nemačiau, kad ten būtų aktyviai ėję balsuotojai (kaip vėliau skelbė Centrinė rinkimų komisija (CRK). Toje pačioje teritorijoje buvo įsikūrusi milicijos dalis su kontrolės praleidžiamuoju punktu (KPP), dėl to nepriklausomų stebėtojų neįleisdavo, galima buvo stebėti, kas vyksta, prie vartų ar nuo balkono. Aš mačiau, kaip į stotelę už KPP privažiavo visureigiai su rusiškais numeriais – iš jų išlipo tvirto sudėjimo vyrai su kuprinėmis ir įėjo vidun. Gavome informacijos, kad tai samdiniai iš Rusijos.
Rugpjūčio 9 dieną popiet išsirikiavo didžiulės eilės žmonių, mūvinčių baltas apyrankes – tai buvo signalas, kad jie palaiko Sviatlaną Cichanouskają. Aš buvau užsiregistravęs platformoje „Balsas“, nufotografavau savo biuletenį su pasu, bet išsiųsti man jo taip ir nepavyko – internetas buvo išjungtas visoje šalyje. Sulanksčiau jį „armonikėle“ ir įmečiau į dėžę. Tokių ten buvo labai daug. Apylinkėms užsidarius, minia susibūrė prie KPP vartų. Tada atvyko milicija ir visus išvaikė – žmonės patraukė į miesto centrą.
Centrinėje aikštėje mes stojome į grandinę. Du OMON automobiliai pajudėjo centro link. Omonininkai, pastatę automobilius kiemuose, ėmė mus supti, o tada be gailesčio mušti – moteris, senyvo amžiaus žmones, nepilnamečius, nėščiąsias...
Aš stovėjau kaip įbestas, kad žmonės už manęs galėtų trauktis. Dešimtys omonininkų puolė prie manęs ir ėmė talžyti lazdomis per galvą ir kūną, o kai nugriuvau, vienas iš jų kariškais batais voliojo mano galvą per asfaltą, likusieji toliau daužė mane kojomis. Aš tįsojau veidu į asfaltą, rankos buvo suveržtos lipnia juosta, ir tada pajutau smūgius į papilvę. Paskui įstūmė į perpildytą autozaką. Mus nuvežė į vietos vidaus reikalų skyrių, ten išrikiavo veidu į sieną ir vėl pliekė lazdomis per galvą ir nugarą. Aš nugriuvau. Mane nutempė į perpildytą sumuštų žmonių kamerą, kuriems nedavė nei gerti, nei valgyti, neleido nė į tualetą nueiti. Kai pasijutau blogai, kameros likimo broliai pradėjo belsti į duris, kad man būtų suteikta medicininė pagalba. Lydimi konvojaus, kameros draugai išnešė mane į kamerą, kur greitosios pagalbos darbuotojai davė pauostyti amoniako, suleido kelias injekcijas ir nuvežė į centrinę Semaško vardo ligoninę.
Man peršvietė rentgenu galvą ir paguldė į reanimaciją, ištepę visą galvą briliantine žaluma. Budinčio gydytojo nurodymu, mano rankas-kojas pririšo prie lovos ir įstatė du kateterius – į ranką ir į varpą. Tada atėjo tardytojas ir mėgino mane apklausti. Aš buvau tokios būklės, jog kalbėti neįstengiau. Išėjo. Atėjo kitas – taip pat pažėrė klausimų... Budinčiai slaugytojai manęs pagailo ir ji atrišo man rankas-kojas. Taip aš išgulėjau iki ryto. O vėliau mane pervežė į traumatologijos skyrių. Tenai manęs apklausti atėjo OMON vadas, kuris šaukė ant gydytojų, kad jie mane nedelsdami išrašytų į kalėjimą.
Užjaučiantys medicinos personalo darbuotojai padėjo man gauti telefoną iš palatos kaimynų, – kad galėčiau susisiekti su bendražygiais. Jau rugpjūčio 10 dieną vakarop pavyko suorganizuoti, kad būčiau išvežtas automobiliu nuo „juodo“ ligoninės įėjimo. Kurį laiką buvau priverstas slapstytis slaptoje vietoje. Tuo metu pas mane į namus, kur gyvena mano senyvo amžiaus tėvas, sergantis demencija, ir jį slaugantis giminaitis, ėmė lankytis jėgos struktūrų darbuotojai – reikalavo susitikti su manimi. Giminaitis sakė nežinantis, kur aš.
Mano sveikatos būklė blogėjo, temperatūra nekrito, aš negalėjau vaikščioti, stovėti, valgyti. Mūsų OGP būstinės vadovas Stanislavas Chrapovickis mėgino išsiųsti mane gydytis į Čekiją, bet tam reikėjo laiko. Tada jis ir teisių gynėjas Kazimirčakas pasiūlė man Latvijos pagalbą – man paskambino konsulas Vitebske ir pasiūlė gydytis Latvijoje. Man pasisekė, kad kaip tik tuo metu Lukašenka vyko į „Savuškin produkt“ – milicijos dėmesys buvo nukreiptas į jį. Savanoriai išvežė mane automobiliu į Vitebską, kur konsulas perdavė pasą su viza, leidimą man apsilankyti Latvijoje ir palinkėjo sėkmės.
Pasienyje problemų nebuvo. Kitapus manęs jau laukė greitosios pagalbos reanimacijos brigada – apkabino kaip giminę, ir su žybčiojančiais švyturėliais nuvežė į centrinę Rygos ligoninę. Suorganizavę COVID testą (buvo neigiamas), iškart nusiuntė į reanimaciją ir jau ryte atliko pilvo operaciją, – ten jau prasidėjo infekcija. Vėliau gydantysis gydytojas sakė: dar diena-dvi, manęs jau nebebūtų gyvo. Tad Latvija išgelbėjo man gyvybę, ir už tai būsiu amžinai dėkingas.
Dar ligoninėje su manimi susisiekė moteris vardu Inesa – labai kieta! Ji perdavė man maisto produktų, drabužių ir Latvijos SIM kortelę, palikusi savo telefono numerį. Reanimacijoje išgulėjau penkiolika dienų. Kai mane išrašė, prie ligoninės durų pasitiko Inesa kartu su vedėja, pamaitino mane kavinėje, o savanoris Ivaras atnešė savo drabužių ir padovanojo ausinukes. Toks dėmesys mane labai sujaudino. Juk aš neturėjau jokių galimybių ką nors pasiimti su savimi – turėjau dvejus marškinius, glaudes ir kojines.
Mane į reabilitacijos centrą „Vaivari“ atvežė 21-ą dieną. Ten sulaukiau tokio dėmesio, kokio savo gimtinėje nesu patyręs. Esu labai dėkingas Inesai, Ivarui, Daniui ir Ilvei! Vėliau į „Vaivari“ centrą perkėlė penkis iš Rygos ligoninių išrašytus asmenis, nukentėjusius per baltarusių mitingus, kai kurie buvo su šautinėmis žaizdomis – giminingos sielos, kurios grūmėsi už teisingumą. Jie ten dar liko, o aš išvykau į „Mucenieki“. Būtent ten, „Vaivari“ centre aš sutikau vieną buvusį omonininką iš Rusijos – jis palaikė Lukašenką, iš jo sklido negatyvas, tad stengiausi, kad mūsų keliai nesusikirstų. Leidimą į „Vaivari“ atstojo baltoji apyrankė ant riešo – aš jos dabar nebenusimaunu, nes ji man primena balsavusiųjų už S. Cichanouskają simbolį.
Apie Latviją mano įspūdžiai patys gražiausi – jūs iš tiesų esate mūsų broliai. Ir buvote vieni iš pirmųjų, kurie įvedėte sankcijas prieš režimą. Kitados Baltarusija buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sudėtyje, – mes esame arčiau Baltijos šalių nei Rusijos.
Labai nelengva sulaukus 53-jų metų pradėti gyvenimą nuo švaraus lapo. Man labai norėtųsi namo. Bet nesu įsitikinęs, kad aš iki ten net nuvažiuosiu – mane gali sulaikyti pasienyje arba pakeliui. Tad kol kas pasirinkimas nedidelis: kalėjimas arba emigracija. Esu pasiryžęs grįžti, kai valdžia pasikeis. Noriu visiškai atsigauti, kad galėčiau kiek įmanoma labiau būti naudingas Latvijai. Būsiu labai dėkingas už darbą šalies gerovės labui. Be darbo man sunku. Aš esu dujų įrangos operatorius, katilinės mašinistas, felčeris, na ir apskritai galiu dirbti bet kokį darbą. Kalbos nemoku, bet esu nusitekęs mokytis.
Baltarusijos ateitis – demokratija be diktatoriaus. Kaip galima taip tyčiotis iš tautos?! Deja, diktatorių palaiko antrasis diktatorius. Čia ir glūdi didžioji problema. Ir visgi tikiu, kad valdžią galima prispausti ekonomiškai – streikais, protestais, ignoravimu, komunalinių paslaugų nemokėjimu, indėlių atsiėmimu iš bankų...
Bus daugiau.
Vertimas. Publikuota Delfi.lv, spalio 7 d.
