Mokslininkai tiria psichodelinių medžiagų poveikį smegenims: paaiškino, kodėl žmogus ima matyti haliucinacijas

Egzistuoja nesuskaičiuojama galybė legendų apie psichodelinių medžiagų vartojimą įvairių religinių ritualų metu, o šamanų „magiški grybukai“ seniai tapo neatsiejama folkloro dalimi. Kita vertus, psichodelinių medžiagų vartojimas – ne tik šamanų ir maištingųjų hipių užsiėmimas. Dar XX a. viduryje psichoterapijoje taip pat buvo pradėtos naudoti šios medžiagos žmonių sveikatos būklei gerinti. Tiesa, netrukus tokia praktika buvo uždrausta, bet dabar pučia permainų vėjai: pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau kelia teorijas, kad psichodelikai gali suvaidinti lemiamą vaidmenį gydant psichikos ligas.

Pradėkime nuo to, kad mitai apie „magiškus grybukus“ visai ne mitai, nes grybų, kurių sudėtyje yra psilocibino, iš tikrųjų aptinkama gamtoje. Psilocibinas – psichodelinis haliucinogenas, išgaunamas iš daugiau nei 200 grybų rūšių. Kai kurios iš jų auga ir Latvijoje. Beje, vien grybais neapsiribojama: Pietų Amerikos ir Meksikos šamanai savo ritualuose naudojo kvaitulinius pejotlius, iš kurių išgaunamas meskalinas (psichoaktyvioji medžiaga).

Laikui bėgant, buvo sukurti ir sintetiniai psichodelikai, iš kurių vienas populiariausių yra LSD, arba lizergo rūgšties dietilamidas, kurį susintetino Albertas Hoffmanas, sako medicinos mokslų daktaras, psichiatras Artūras Utinansas. „Taip pat yra dimetiltriptaminas ir ketaminas. Bet visgi žinomiausia susintetinta psichodelinė medžiaga yra LSD, pasižyminti gerokai stipresniu poveikiu nei natūralūs psichodelikai. Be to, haliucinacijoms sukelti reikia kur kas mažesnės dozės, o poveikis trunka apie 12 valandų“, – paaiškino A. Utinansas.