Pragaro vartai pačioje Vilniaus širdyje. Kalėjimas, kurio nebeliko. Bet jis buvo ištisus 115 metų, ir tai buvo vienintelis, paskutinis Lietuvos kalėjimas. Lukiškių istorija – tai Vilniaus ir iš dalies visos Lietuvos istorijos atspindys nuo 1904-ųjų iki kalėjimo uždarymo 2019-ųjų liepą. Čia kalėjo, kentėjo, buvo tardomi politiniai kaliniai, kunigai, menininkai ir žmogžudžiai – žinomi Lietuvos žmonės. Labai keista, bet Lukiškių istorijos iki šiol niekas nebuvo parašęs. Bet Rūta Vanagaitė parašė – knygoje juodu ant balto išdėstė nepagražintą, sukrečiančią Lukiškių kalėjimo istoriją, atvirai papasakotą 25 nuteistųjų ar juos pažinojusiųjų lūpomis.
Kviečiame skaityti R. Vanagaitės knygos „Lukiškės. Tamsioji Vilniaus širdis“, kurią išleido leidykla „Obuolys“, ištrauką apie paskutinį žmogų Lietuvoje, nuteistą mirties bausme, – Borisą Dekanidzę.
Nepriklausomoje Lietuvoje mirties bausmės įvykdytos šešiems asmenims
Lietuvoje mirties bausmė buvo vykdoma pagal SSRS laikais galiojusį protokolą. Lietuvos Respublikoje mirties bausmė galėjo būti skiriama tik pilnamečiams vyrams, padariusiems tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.
1996 m. kovo 6 d., likus metams iki mirties bausmės Lietuvoje panaikinimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 309. Jame sakoma: „Žinios apie mirties bausmės vykdymo vietą, laiką ir vykdytojus yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančios žinios.“
Iki 1996 m. Nepriklausomoje Lietuvos mirties bausmė įvykdyta šešiems asmenims.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. pripažino, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai. Gruodžio 2 d. Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso pakeitimo įstatymą, kuriuo mirties bausmė pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Paskutinis nubaustas mirties bausme – Borisas Dekanidzė.
Skambutis generaliniam komisarui